Štai stipruolis hipopotamas!

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KENIJOJE

DIDŽIULIS duburys Kenijoje, Masaji Maros draustinyje, skendi vakaro saulės spinduliuose. Jai nusileidus už horizonto, vanduo sutviska auksiškai ruda spalva. Prie duburio iš lėto artinasi zebrų bei gnu bandos. Staiga baisiai išsigandę visi apmiršta, akis įsmeigia į netoli kranto plūduriuojantį didelį, akmenį primenantį daiktą. Smarkiai sujudinęs vandenį „akmuo“ ima grimzti ir dingsta. Tai buvo niršus vandens gyvūnas — hipopotamas.

Šis Rytų Afrikos duburių, upių bei ežerų gyventojas dydžiu nusileidžia tik drambliui. Suaugęs jis gali būti daugiau nei 4 metrų ilgio ir 1,5 metro aukščio ties pečiais. Sveria apie ketvertą tonų.  Hipopotamas dažnai vadinamas begemotu; taip pavadintas ir biblinėje Jobo knygoje. Nenuostabu, kad šio didžiulio gyvūno kaulai čia prilyginami „vario vamzdžiams“, o galūnės — „geležies lazdoms“. (Jobo 40:15-18)

Storõs odõs, be plaukų, iš pažiūros nevikriam, panašiam į statinę hipopotamui jokiame gražuolių konkurse, be abejo, nepasisektų. Gyvūno kojos trumpos, tad reikia tik stebėtis, kaip pajėgia išlaikyti tokį masyvų kūną. Vis dėlto trumpos ir storos galūnės be galo tvirtos. Žeme hipopotamas bėga greičiau už žmogų. Vandenyje, kaip žinoma, pralenkia nedidelę irklinę ar net motorinę valtį.

Gyvenimas vandenyje

Hipopotamai paprastai gyvena būriais po 10—15, nors yra tekę matyti viename būryje ir apie 150 gyvūnų. Bandai vadovauja patinas. Gyvena ir vandenyje, ir sausumoje; iš vandens — dažniausiai naktį — išlipa pasimaitinti vešlia pakrantės augmenija. Nuklysti toliau paprastai vengia. Tačiau yra žinoma, jog užėjus sausringajam laikotarpiui ieškodami maisto nukeliauja net iki dešimties kilometrų.

Kaip hipopotamai žymi savo teritorijas, nėra tiksliai žinoma. Stulbinantį įprotį uodega išdrabstyti mėšlą į šalis kai kas laiko būdu padaryti įspūdį patelei ar įbauginti varžovą. Puolami jie žvengia kaip arkliai, o grumdamiesi riaumoja ar baubia. Garsus prunkštimas girdisi net iš po vandens. Bandos vadas išsiduoda garsiu mio-mio-mio.

Dieną hipopotamas praleidžia visiškai ar beveik paniręs po vandeniu; tam jo masyvus kūnas puikiai pritaikytas. Nors šis gyvūnas galbūt nėra toks prityręs plaukikas kaip kiti tiek vandenyje, tiek sausumoje galintys gyventi jo kaimynai, bet po vandeniu išbūna iki 15 minučių! Jo šnervės, akys bei ausys yra viename lygyje, todėl nyrėti vandenyje gali vi̇̀sas, išskyrus šias kūno dalis. Hipopotamas aktyvus būtent vandenyje, ten ir poruojasi.

Sekliuose vandenyse maždaug po aštuonių mėnesių nėštumo patelė atsiveda vieną jauniklį. Žindomas jis arba sausumoje, arba seklumoje, kur vandens iki kulkšnių. Hipopotamo patelė — atsidavusi mama, todėl atžalą prižiūri su stebinančiu švelnumu. Plaukianti su jaunikliu ant nugaros motina — iš tiesų nuostabus reginys. Atrodanti švelni patelė, aišku, nuožmiai kausis su kiekvienu, kas kėsintųsi į mažylį!

Hipopotamo oda puikiai pritaikyta mirkti vandenyje. Išlipus į krantą ji pastebimai keičiasi. Poodinės liaukos išskiria skystas raudonai rudos spalvos labai druskingas gleives. Dėl jose esančio pigmento iš toliau atrodo,  jog gyvūnas prakaituoja krauju. Tačiau gleivės saugo odą vandenyje ir sausumoje. Senovės Afrikos gyventojai hipopotamo odą pjaustydavo rėžiais ir mirkydavo aliejuje. Paskui susukdavo ir išdžiovindavo. Taip padarytais grėsmingais rimbais pliekdavosi kovodami dėl teritorijų. * Enciklopedijoje Grzimek’s Animal Life Encyclopedia rašoma, kad išrauginta hipopotamo oda, — o tai trunka mažiausiai šešerius metus, — „kieta kaip akmuo, maždaug keturių su puse centimetro storio“.

Įspūdingas, tačiau bauginantis žiovulys

Be abejo, labiausiai žvilgsnį prikausto hipopotamo nasrai. Pusmetrio ilgio lūpomis jis peša žolę. Tačiau nasrai praverčia ir kitkam. Atvėręs juos 150 laipsnių kampu hipopotamas ne tik žiovauja, bet ir rodo agresyvumą. Gindami vis mažėjančias teritorijas priešininkai nuolat žiauriai kaunasi. Išsižiojus pasimato didžiulės apatinės iltys. Šie ginklai kartais iš dantenų kyšo net 30 centimetrų.

Hipopotamas kelia grėsmę net ir žmogui. Visos pastangos taikiai sugyventi pasirodė bergždžios. Gyvūnas, nors ir neprovokuojamas, puola kiekvieną, kas surizikuoja prieiti per arti jo valdų. Sužeistas jis dar piktesnis, todėl bet kokiam neprašytam svečiui gali blogai baigtis. Įtūžęs hipopotamas milžiniškais žandikauliais netgi apverčia valtis.

Sausumoje hipopotamas nirtus ne mažiau kaip vandenyje. Pavyzdžiui, ypač pavojinga atsidurti tarp besiganančio gyvūno ir vandens telkinio. Kai kuriose Afrikos vietovėse hipopotamai yra užpuolę neatsargius kaimiečius, pasimaišiusius ant tako, kuriuo gyvūnai paprastai eina prie vandens. Šis padaras kelia baimę tiek žmogui, tiek gyvuliui, todėl su juo reikia elgtis itin apdairiai bei pagarbiai.

Ar hipopotamai išliks?

Besiganantį hipopotamą lengvai užpuola liūtai. Vis dėlto pats pavojingiausias jo priešas, regis, yra žmogus. „Žmonės gerokai išretino hipopotamų bandas bei užėmė dalį jų teritorijų, — rašoma enciklopedijoje World Book Encyclopedia. — Medžiotojai daugybę hipopotamų išžudė, o jų gyventose vietovėse fermeriai augina pasėlius.“

Taip, braudamiesi į hipopotamų arealą žmonės priverčia juos tenkintis nedideliais plotais, tačiau tokiomis sąlygomis sunku laisvai judėti bei veistis. Laimei, valdant Dievo Karalystei Kūrėjas žada grąžinti deramą pusiausvyrą tarp žmonių ir gyvūnų, tad atkurtame žemės rojuje niekas „nekenks ir nežudys“. (Izaijo 11:9, Brb)

[Išnaša]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

Elizabeth DeLaney/Index Stock Photography