Biblijos požiūris

Ar krikščioniška vienybė — tai vienodumas?

GALIMA sakyti, kad šiais laikais religija ypač susiskaldžiusi. Net tą pačią bažnyčią lankantys žmonės dažnai turi visiškai skirtingą požiūrį į elgesį bei religines doktrinas. Viena rašytoja taip pasakė: „Sunku rasti netgi du asmenis, tikinčius tokį patį Dievą. Šiandien, rodos, kiekvienas susikūręs savo teologiją.“

Tačiau apaštalas Paulius pirmojo amžiaus Korinto krikščionis ragino ‘vienaip kalbėti’, būti „vienos minties ir vieno sprendimo“. (1 Korintiečiams 1:10, Brb) Kai kas peikia šį Pauliaus patarimą. „Žmonės skirtingi, — sako, — todėl būtų neprotinga versti krikščionis vienaip mąstyti ir elgtis.“ Bet ar Paulius iš tiesų kalbėjo apie aklą klusnumą? Ar Biblija duoda laisvės?

Vienybė, ne vienodumas

Kitame laiške Paulius ragino krikščionis tarnauti Dievui sąmoningai. (Romiečiams 12:1, Brb) Vadinasi, jis nebandė Korinto susirinkimo narių padaryti nemąstančiais robotais. Tai kodėl liepė būti „vienos minties ir vieno sprendimo“? Šį patarimą Paulius davė dėl to, kad Korinto susirinkimas buvo patekęs į didelę bėdą. Krikščionys skaldėsi: vieni vadovu laikė Apolą, kiti labiau linko prie Pauliaus ar Petro, treti pripažino tik Kristų. Toks skirstymasis nebuvo smulkmena — kilo grėsmė susirinkimo taikai.

Paulius norėjo, kad korintiečiai ‘sergėtų Dvasios vienybę taikos ryšiu’, — kaip vėliau patarė ir Efezo krikščionims. (Efeziečiams 4:3) Jis ragino brolius  vieningai sekti Jėzumi Kristumi ir nesiskaldyti į grupes, arba sektas. Taip jie taikiai siektų vieno tikslo. (Jono 17:22) Tad duodamas patarimą Paulius norėjo pataisyti korintiečių mąstyseną ir diegė santarvę, ne vienodumą. (2 Korintiečiams 13:9, 11)

Vienybė svarbi ir tikėjimo klausimais. Jėzaus sekėjai supranta, jog yra tik „vienas tikėjimas“, kaip kad „vienas Dievas ir Tėvas“. (Efeziečiams 4:1-6) Todėl krikščionys žiūri, kad jų įsitikinimai neprieštarautų tiesai, kurią Dievas Biblijoje atskleidė apie save ir savo tikslus. Jie turi vienokį supratimą apie Dievą bei jo reikalavimus. Be to, laikosi aiškių moralės normų, nurodytų Dievo Žodyje. (1 Korintiečiams 6:9-11) Taip krikščionys išlaiko tikėjimo ir moralės vienybę.

Kai nuomonės skiriasi

Vis dėlto krikščionims nėra tiksliai nusakyta, kaip mąstyti ir elgtis kiekvienu gyvenimo atveju. Jie turi laisvę apsispręsti. Štai pavyzdys. Nemažai pirmojo amžiaus Korinto krikščionių abejojo, ar tinka valgyti mėsą, galbūt atneštą iš stabų šventyklos. Vieni manė, jog tai prilygtų klaidingam garbinimui, kitiems buvo visai nesvarbu, iš kur mėsa gauta. Svarstydamas šį opų klausimą, Paulius nenustatė taisyklės, kaip krikščionims elgtis. Jis pripažino, kad šiuo atveju žmonių nuomonės gali skirtis. * (1 Korintiečiams 8:4-13)

Mūsų laikais krikščionių sprendimai dėl darbo, sveikatos, poilsio ar kitų asmeninių dalykų irgi skiriasi. Tai gali ką nors trikdyti. Gal net sukelti dvejonių, ar nuomonių skirtumai nesupriešins ir nesuskaldys susirinkimo. Nebūtinai. Pavyzdžiui, kompozitoriai turi apibrėžtą natų skaičių, bet sukuria be galo daug nuostabių melodijų. Taip ir krikščionys apsispręsdami laikosi Dievo nustatytų normų. Vis dėlto, priimant tam tikrus asmeninius sprendimus, jiems duota ir laisvės.

Tad kaip išsaugoti krikščionišką vienybę ir tuo pat metu gerbti asmens pasirinkimą? Svarbiausia yra meilė. Meilė Dievui skatina noriai paklusti jo įsakymams. (1 Jono 5:3) O mylėdami bendratikius gerbsime jų teisę pagal sąžinę apsispręsti asmeniniais klausimais. (Romiečiams 14:3, 4; Galatams 5:13) Paulius davė puikų pavyzdį pripažindamas pirmojo amžiaus Vadovaujančiosios tarybos autoritetą vienu tikėjimo klausimu. (Mato 24:45-47; Apaštalų darbų 15:1, 2) Tuo pat metu jis skatino kiekvieną gerbti kito krikščionies sąžinę, apsisprendžiant asmeniškai. (1 Korintiečiams 10:25-33)

Vadinasi, negalima smerkti nė vieno, ką nors nutarusio pagal sąžinę, jei tai dera su Biblijos principais. (Jokūbo 4:12) Kita vertus, ištikimi krikščionys atkakliai nekovos už savo teises, kad nepažeistų kitų sąžinės ir nesuskaldytų susirinkimo. Taip pat nemanys turį laisvę daryti tai, kas akivaizdžiai draudžiama Dievo Žodyje. (Romiečiams 15:1; 2 Petro 2:1, 19) Meilė Dievui turi skatinti mus suderinti sąžinę su Dievo mąstysena. Taip išlaikysime krikščionišką vienybę. (Hebrajams 5:14)

[Išnaša]