Ar padėtis kada nors pagerės?

ŠIAIS laikais Pasaulinė sveikatos organizacija ir kitos tuo susirūpinusios grupės vykdo ligų priežiūros ir kontrolės programas. Įvairios institucijos platina informaciją ir skatina ieškoti naujų vaistų bei kontrolės priemonių, visokeriopai stengiasi įveikti kaskart sudėtingesnes problemas, kylančias dėl vabzdžių pernešamų ligų. Tiek pavieniai žmonės, tiek bendruomenės irgi gali daug prisidėti pranešdami apie ligas ir saugodamiesi patys. Tačiau apsaugoti atskirus žmones nėra tas pat, kas suvaldyti ligą visame pasaulyje.

Daugelis specialistų mano, jog sėkmingai ligų kontrolei būtinas visuotinis bendradarbiavimas ir pasitikėjimas. „Sparčiai vykstant globalizacijai privalu, kad žmonės įstengtų suprasti, jog jų kaimynystė, provincija, valstybė ar žemės pusrutulis nėra nuosava teritorija, — rašo Pulicerio premijos laureatė Lori Garet knygoje The Coming Plague—Newly Emerging Diseases in a World out of Balance. — Mikrobai bei jų pernešėjai nepripažįsta jokių žmogaus nustatytų sienų.“ Ligos protrūkis viename krašte tuoj pat kelia susirūpinimą ne tik kaimyninėms šalims, bet ir visam pasauliui.

 Kai kurios vyriausybės bei pavieniai žmonės įtariai tebežiūri į bet kokį kitų šalių kišimąsi, net jei tai — ligų kontrolės programa. Be to, vieningoms tarptautinėms pastangoms dažnai kliudo politinis trumparegiškumas ir godumas. Nejaugi žmogaus kovoje su ligomis laimės mikrobai? Rašytojas Judžinas Lindenas, manantis, jog taip gali atsitikti, tvirtina: „Tiesiog per maža laiko ką nors pakeisti.“

Viltis yra

Lenktynėse su ligomis mokslas bei technika labai atsilieka. Žinoma, vabzdžių sukeliamos ligos — tik vienas iš daugelio pavojų žmogaus sveikatai. Bet galime turėti vilties. Nors mokslininkai dar tik pradeda suvokti santykių tarp gyvų būtybių sudėtingumą, pripažįsta, kad žemė pati pajėgi išsigydyti. Mūsų planeta turi mechanizmą, galintį atkurti pusiausvyrą gamtoje. Pavyzdžiui, iškirsti miškai paprastai atauga, o mikrobų, vabzdžių ir kitų gyvūnų santykis laikui bėgant išsilygina.

Dar svarbiau, sudėtinga gamta byloja apie Kūrėją, Dievą, kuris iš pradžių paleido žemės mechanizmus. Daugelis mokslininkų pripažįsta, jog žemė sukurta aukštesnio intelekto. Taip, rimti mąstytojai negali paneigti Dievo egzistavimo. Biblija Kūrėją, Dievą Jehovą, vaizduoja visagalį ir mylintį. Jis labai trokšta, kad būtume laimingi.

Be to, Biblija aiškina, kad dėl pirmojo žmogaus sąmoningos nuodėmės paveldėjome netobulumą, ligas bei mirtį. Ar tai reiškia, jog kentėsime amžinai? Ne! Dievo tikslas — paversti žemę rojumi, kur žmonės galės jaukiai gyventi drauge su kitais padarais, dideliais ir mažais. Biblija pranašauja apie pasaulį, kuriame joks gyvis, — ar tai būtų didžiulis žvėris, ar mažytis vabzdys, — nekels žmogui pavojaus. (Izaijo 11:6-9)

Aišku, žmogus turės palaikyti tokią socialinę bei ekologinę būklę. Dievas įpareigojo jį rūpintis žeme. (Pradžios 2:15) Būsimajame rojuje žmogus tą užduotį vykdys tobulai — klusniai laikydamasis paties Kūrėjo nurodymų. Todėl laukiame tos dienos, kai „nė vienas iš gyventojų nesakys: ‘Aš sergu’“. (Izaijo 33:24, Brb)