„Limoje niekada nelyja?“

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PERU

Jei lankysitės Peru, tikriausiai išgirsite ką nors apie šalies sostinę sakant: „Limoje niekada nelyja.“ Drebėdami nuo šalto, drėgno oro turbūt stebėsitės, kaip tai įmanoma.

LIMA įsikūrusi didžiulėje dykumoje, plytinčioje palei Pietų Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantę — regione, kurio klimatas vienas keisčiausių pasaulyje. Šis sausringas žemės ruožas tęsiasi nuo Sečuros dykumos pačioje Peru šiaurėje iki Atakamos dykumos Čilės šiaurinėje dalyje.

Pakrantės dykuma driekiasi tarp uolingų Andų ir žydro Ramiojo vandenyno. Žiūrint iš toli atrodo, jog palei krantą nėra nieko, išskyrus stūksančias grublėtų akmenų krūvas ir visokiausių atspalvių rusvai gelsvą bei rudą smėlį. Daugelio kalvų šlaitai dėl erozijos apsidengė rudų uolų nuolaužomis. Retkarčiais pastumiamos čia vykstančių žemės drebėjimų, jos pamažu rieda jūros link.

Pasiekusias krantą nuolaužas vandenyno bangų mūša laikui bėgant paverčia į smėlį, kurį vėjas supusto į pusmėnulio formos kopas. Kai kuriose šios didžiulės dykumos dalyse lietaus nebuvo jau 20 metų, todėl ji — viena sausringiausių žemės vietų. Kodėl čia taip sausa?

Andai — priedanga nuo lietaus

Tokia padėtis susidaro dėl pasatų, pučiančių iš rytų į vakarus. Atsimušę į aukštas dantytas Andų kalnų viršūnes oro srautai priversti kilti aukštyn. Paskui atšąla, o juose esanti drėgmė kondensuojasi ir iškrenta lietaus bei sniego pavidalu — daugiausiai rytiniame pakraštyje. Taip vakariniams šlaitams kalnai yra priedanga nuo lietaus.

Be to, nei šaltoji Peru, arba Humbolto, srovė, tekanti iš Antarktidos į šiaurę, nei vėjas, pučiantis iš Ramiojo vandenyno pietų, daug drėgmės neatneša. Būtent dėl visų šių veiksnių dykuma nepaprastai sausringa, bet joje nekaršta. Nuostabą kelia tai, kad nors lyja retai, oro drėgmė čia labai didelė, ypač žiemą, — nuo gegužės iki lapkričio. Iš kur ta drėgmė?

 Garúa

Žiemą virš pakrantės kabo žemi debesys, o iš Ramiojo vandenyno ritasi tirštas rūkas, kurį perujiečiai vadina garúa. Šiuo metų laiku saulės gali nebūti ištisus mėnesius, todėl krašte vyrauja vėsūs, kai kurių nuomone, niūrūs orai. Nors teritorija yra atogrąžose, vidutinė žiemos temperatūra Limoje — maždaug 16°—18°C. Žiemą, nors nelyja, santykinis drėgnumas siekia 95 procentus, todėl prie tokio drėgno, žvarbaus oro puikiai prisitaikę limeños (tariama: limenjos), tai yra Limos gyventojai, rengiasi šiltai. *

Lengvõs žiemos dulksnos pakanka, kad sudrėktų Limos gatvės ir ant aukštų pakrantės kalvų sužaliuotų dykumų augmenija. Suvešėjusios ganyklos maitina didžiules ožkų, avių bei galvijų bandas. Be to, nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios kai kurie dykumos miestai įsirengė rūko kolektorius — didžiulius polipropileno tinklus, kuriuose kondensuojasi rūkas. Taip iš žemai slenkančios miglos išgaunamas geriamasis vanduo; juo taip pat laistomi daržai.

Tačiau rūko bei debesų teikiamos drėgmės nepakanka, kad augmenija vešėtų visus metus. Limoje metinis kritulių kiekis retai viršija 50 milimetrų; dažniausiai tai būna kondensavęsis garúa. Todėl pakrantės dykumoje tarpsta tik tie augalai, kuriuos drėkina upeliai, nešantys gyvybę teikiantį vandenį iš sniegu nuklotų Andų viršukalnių. Žiūrint iš viršaus, upelių slėniai atrodo kaip dykumoje besidriekiančios žalios juostos.

 Gyvenimas be lietaus

Kad išgyventų tokiame sausringame krašte, senovės Peru pakrančių gyventojai — čimu bei močikai — statėsi sudėtingas drėkinimo sistemas. Jų, kaip ir senovės egiptiečių, sumanyta ekstensyvioji žemdirbystė padėjo pagrindą kurtis gerai organizuotoms civilizacijoms. Senovės perujiečiai iš nedegtų plytų statė puikiai išplanuotus miestus su piramidės formos šventyklomis, aukštomis sienomis bei vandens talpyklomis. Dėl lietaus stygiaus jų griuvėsiai gerai išsilaikė, todėl archeologams nesunku įsivaizduoti gyvenimą Peru iki Kolumbui atrandant Ameriką. Daugelis šiuolaikinių pakrantės gyvenviečių tebesinaudoja atnaujintais akvedukais ir  kanalais, pastatytais ar iškastais prieš tūkstančius metų.

Jau pirmieji dykumos gyventojai žinojo, jog ten, kur yra vandens, dykumos dirvožemis labai derlingas. Šiuolaikiniai pakrantės drėkinimo įrenginiai įgalina tiekti vandenį, reikalingą auginti įvairius pasėlius: medvilnę, ryžius, kukurūzus, cukranendres, vynuoges, alyvmedžius, šparagus, kitas daržoves bei vaisius. Dabar iš maždaug 27 milijonų Peru gyventojų daugiau nei pusė gyvena siauroje pakrantėje.

Kai lyja

Tačiau kartais kai kur dykumoje, įskaitant Limą, lyja. Tuomet pila kaip iš kibiro! Kas keli metai šalta Peru srovė užleidžia vietą šiltesniems vandenims, kurie užplūsta iš Ramiojo vandenyno vakarų. Šis fenomenas, vadinamas El Ninju, įspėja, jog greit lis. Ypač stipriai El Ninjas pasireiškė 1925-aisiais, 1983-iaisiais ir 1997—1998-aisiais. Suprantama, beveik nematantys lietaus dykumos gyventojai nėra tinkamai pasirengę liūtims bei jų sukeliamiems potvyniams.

Vienas toks potvynis kilo 1998-aisiais Ikoje. Upė užliejo didelę dalį miesto ir nedegtų plytų namai tiesiog susmuko. Kitur dykumoje lietus buvo naudingas — sudrėkino žemę ir išaugino vešlią augmeniją. Paskutinysis El Ninjas didumą Sečuros dykumos pavertė žaliuojančiu sodu, nubarstytu gražiomis gėlėmis, primindamas mums Dievo pažadą, jog ateis diena, kai ‘dykuma pražys kaip lelija’. (Izaijo 35:1) Dėl gausaus lietaus dykumoje atsirado milžiniškas ežeras — maždaug 300 kilometrų ilgio ir 40 kilometrų pločio — laikraščių pavadintas La Ninja.

Peru didžioji pakrantės dykuma — tai dar vienas iš daugelio mūsų planetos gamtos stebuklų. Nors lyja čia retai, naudojantis drėkinimo sistemomis bei tausojant brangų vandenį, ši sausringa žemė yra tapusi maloniais namais milijonams žmonių.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 27 puslapyje]

Turtai iš atmatų

Tūkstantmečius vėsios, turtingos maisto medžiagų vakarinės Peru pakrantės jūros maitindavo — daugiausiai sardinėmis ir ančiuviais — milijonus jūrinių paukščių. Kadangi tame regione lyja mažai, per daugybę metų pakrantės salose susikaupė didžiulės krūvos paukščių išmatų; kartais jos siekia per 30 metrų. Dar prieš atvykstant ispanams buvo atrasta, kad šios išmatos, guanas (pavadinimas kilęs iš indėnų kečujų kalbos), — puiki trąša. Antroje XIX amžiaus pusėje Peru pradėjo guaną sėkmingai eksportuoti; produktas turėjo paklausą, kol pasaulinėje rinkoje jį pakeitė cheminės trąšos. Per tą laiką senos guano sankaupos išseko. Šiais laikais paukščių „teikiamos“ guano atsargos daugiausia apsiriboja šviežia „produkcija“.

[Žemėlapis 24 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Lima

[Iliustracija 25 puslapyje]

Ramiojo vandenyno pakrantė į pietus nuo Limos

[Šaltinio nuoroda]

© Yann Arthus-Bertrand/CORBIS

[Iliustracija 25 puslapyje]

Sečuros dykuma Peru pakrantėje

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Rūko kolektorių skydai Mechijoje (Peru)

Ojantaitambo mieste (Peru) tebesinaudojama inkų iškastais kanalais

[Šaltinių nuorodos]

© Jeremy Horner/CORBIS; įklija: Courtesy of the charity FogQuest; www.fogquest.org

[Iliustracija 26 puslapyje]

El Ninjo fenomenui priskiriami liūtiniai lietūs 1998-ųjų sausio 30-ąją Ikoje (Peru) sukėlė smarkų potvynį

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Martin Mejia