Rašo mūsų skaitytojai

Nepilnos šeimos. Tiesiog nerandu žodžių apsakyti, kokia dėkinga esu už straipsnius „Nepilnos šeimos gali būti laimingos“ (2002 m. spalio 8 d.). Norisi skaityti vis iš naujo! Esu vieniša dviejų vaikų mama. Skaitydama tuos straipsnius kaskart pajuntu ramybę, nes suvokiu, kad galiu būti laiminga ir nesu viena. Labai ačiū!

K. B., Jungtinės Valstijos

Esu išsiskyrusi. Kai likau viena su dviem vaikais, buvo labai sunku. Dėkoju Jehovai, kad jis girdi mūsų maldas ir atsako į jas tokiais meilės kupinais straipsniais. Tuo patikina, jog jam rūpime ir mus myli.

L. T., Čekija

Labai ačiū už tokius straipsnius. Kaip tik jaučiausi prislėgta, nes aplinkybės susiklostė taip, kad esu vieniša mama, ir po kelerių metų, praleistų namuose prižiūrint vaikus, grįžtu į darbą. Tačiau straipsniai suteikė vilties ir padrąsinimo, kurio taip reikia, kad ištverčiau. Stengsiuosi pritaikyti patarimus gerai planuoti laiką ir vesti reguliarias šeimos Biblijos studijas. Laikysiu šį žurnalą po ranka ir skaitysiu kaskart, kai vėl pasijusiu prislėgta.

B. A., Jungtinės Valstijos

Prieš 14 metų likau su sūnum ir dukra. Dėkoju jums už pastangas, tačiau kai kas tuose straipsniuose mane nuliūdino. Pavyzdžiui, nuolat kartojamas žodis „laimingas“. Manau, jog taikau 11 puslapyje duotus patarimus, bet nesu tokia laiminga, kaip motina nuotraukoje šiame puslapyje. Juk laimė nėra vien tai, kad tavo vaikai tampa visalaikiais skelbėjais arba misionieriais.

M. S., Japonija

„Atsibuskite!“ atsakymas. Suprantama, laimė gali būti vertinama įvairiai. Mūsų tikslas buvo pateikti praktinių pasiūlymų, kurie vienišiems tėvams padėtų įveikti gyvenimo sunkumus, ir patikinti, kad jų pastangos nėra bergždžios. Visalaikę tarnybą pasirinkusių jaunuolių pavyzdžiai rodo, kad ir vienišiems tėvams pavyksta užauginti dievobaimingus vaikus. Tikimės, jog visi tėvai — vieniši ar susituokę — ir toliau rūpinsis savo vaikų dvasinėmis, emocinėmis bei fizinėmis reikmėmis.

Airijos badmetis. Ačiū už informatyvų straipsnį „Didysis Airijos badmetis. Mirtys ir emigracija“ (2002 m. spalio 8 d.). Per šį badmetį daug airių laivais emigravo į Kanadą. Begalė jų mirė nuo choleros, šiltinės bei kitų ligų. Nemažai vaikų liko našlaičiais; kai kuriuos įvaikino prancūzų šeimos ir davė jiems prancūziškas pavardes. Todėl laikui bėgant daugybė žmonių prarado savo airišką kilmę.

K. S., Kanada

Jaunimas klausia. Noriu atsakyti į straipsnį „Jaunimas klausia: Kodėl tėtis manęs nemyli?“ (2002 m. rugsėjo 22 d.) Tėvams išsiskyrus mane apėmė sunki depresija. Kartais atrodydavo, jog padėti negali niekas. Turiu nuostabią mamą ir puikų brolį, bet kartais jausdavausi taip, tarsi tėtis man būtų išplėšęs dalį širdies. Meldžiau Jehovą ko nors, kas padėtų atgauti jėgas. Šis straipsnis padarė kaip tik tai. Jis man pagelbėjo geriau įvertinti save, išmokau susitvardyti. Ypač mane sujaudino Psalmyno 27:10 žodžiai. Jie leido suvokti, jog Jehova myli mane net tuomet, kai, rodos, nebemyli daugiau niekas.

D. B., Jungtinės Valstijos