Nairobio nacionalinis parkas. Ten gyvūnai klajoja laisvi

ĮRAŠO KALBA

Nairobio nacionalinis parkas. Ten gyvūnai klajoja laisvi

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KENIJOJE

PUSĖ septynių ryto. Kylanti saulė primena didžiulį skaisčiai raudoną brangakmenį. Skelbdami naujos dienos pradžią spinduliai skverbiasi pro aukštų biuro pastatų langus, nudažydami juos puošnia auksine spalva. O visiškai netoli šių kvartalų tuo pat metu vyksta jaudinanti drama.

Slėpdamasis aukštoje žolėje liūtas sėlina prie besiganančios impalos. Pajutusi pavojų jauna antilopė puola bėgti, o plėšrūnas — jai iš paskos. Prasideda pašėlusios gaudynės. Jei liūtui pasiseks ją nutverti, jis nudobs bejėgį gyvūną — tokie jau džiunglių įstatymai.

Tokia įspūdinga medžioklė — kasdienybė Nairobio nacionaliniame parke. Jis įkurtas visiškai šalia Kenijos sostinės Nairobio. Gyvūnų artimiausi kaimynai — miestiečiai. Įdomu, kad 1962 metais palei prabangų viešbutį klaidžiojo liūtas — matyt, reikalavo grąžinti jo buvusią teritoriją. Kaip atsitiko, kad miesto pašonėje atsirado draustinis?

Sunki pradžia

Įkurti parką nebuvo lengva. Kad gyvūnai turėtų saugius namus, reikėjo įveikti keletą kliūčių. Iki pat XX amžiaus pradžios didžiuliuose Rytų Afrikos plotuose jie klajojo niekieno nevaržomi. Vietiniai žmonės visada gyveno su žvėrimis taikiai, netoli jų buveinių ganydavo savo bandas. Kai kuriuos gyvūnus netgi laikė „garbės galvijais“.

Tačiau paskui šalį užplūdo šautuvais ginkluoti medžiotojai, kurių daugelis troško tik kuo daugiau trofėjų. Vienas jų — buvęs JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas, 1909 metais atvykęs į Keniją rinkti muziejams gamtos eksponatų. Padedamas 600 nešikų ir profesionalių medžiotojų jis nušovė daugiau nei 500 gyvūnų ir išsiuntė jų odas namo. Beveik tuo pat metu ten medžiojo ir kitas žymus asmuo — Velso princas Edvardas. Jie abu išpopuliarino stambių žvėrių medžioklės ekspedicijas. Be abejo, šautuvo kulkos buvo greitesnės ir taiklesnės nei tradiciniai ginklai — lankas su strėlėmis.

Baigus tiesti per Keniją ir Ugandą geležinkelį, tuomet vadintą „beprotiška linija“, žmonėms atsivėrė galimybė įsikurti Nairobio apylinkėse, o tai gyvūnus dar labiau suvaržė. Jiems ėmė grėsti išgyvendinimas iš savų valdų.

Vėliau, praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, pasigirdo gyvūnus užtariančių balsų. Tokie aktyvistai buvo tuometinis medžioklės plotų prižiūrėtojas Arčis Ričis ir finansininkas Mervinas Kauis. Per susitikimus ir spaudoje jie prašė kolonijos vyriausybės įkurti nacionalinį parką, nes tai padėtų sustabdyti ar bent sumažinti besaikį žvėrių naikinimą. Vyriausybė nenorėjo sutikti su šiuo pasiūlymu. Krašte, kuris netrukus turėjo virsti labiausiai urbanizuotu Rytų Afrikoje, valdžia neketino skirti žemės plotų vien gyvūnijos ir augmenijos apsaugai.

Antrojo pasaulinio karo metu gamtosaugininkai patyrė dar vieną smūgį: per pratybas kareiviai nusiaubė vietovę, kurioje dabar įsikūręs parkas. Žvėrys irgi tapo karo aukomis. Aplink nuolat būdavo kareivių, tad gyvūnai nustojo bijoti žmonių ir galėjo nesunkiai pavirsti žmogėdromis. Kad taip neatsitiktų, kai kurie plėšrūnai, įskaitant garsiąją liūtę Lulu ir jos praido narius, buvo išžudyti.

Vis dėlto vyriausybė vėliau pakeitė nuomonę. Buvo įveikta daugybė kliūčių ir gamtosaugininkai pasiekė savo tikslą. Galų gale po daugelį metų trukusių svarstymų, 1946-ųjų gruodžio 16-ąją, Kenijos kolonijos valdytojas seras Filipas Mičelis pasirašė Nairobio nacionalinio parko įkūrimo deklaraciją. Tai buvo pirmasis nacionalinis parkas Rytų Afrikoje.

Turistų rojus

Palyginus su kitais Rytų Afrikos parkais, Nairobio nacionalinis parkas nėra didelis. Jis apima maždaug 117 kvadratinių kilometrų, o pagrindinis įėjimas — vos už 10 kilometrų nuo Nairobio centro. Tačiau savo mažumu jis ir pagarsėjo. Nedaug pasaulyje vietų, kur turistai gali mėgautis tokia kontrastinga gyvūnų draustinio panorama — Afrikos krūmynų fone matosi sparčiai besivystantis miestas.

Kadangi teritorija nedidelė, lankytojai gali pamatyti daugumą stambių gyvūnų, nes čia jie, išskyrus dramblius, būriuojasi gausiau nei didžiuliuose parkuose ar rezervatuose. Čia veisiasi 100 žinduolių ir daugiau nei 400 paukščių rūšių. Beje, netoli parko driekiasi Nairobio tarptautinio oro uosto leidimosi takai.

Turistai, tik išvykę iš patogaus šiuolaikinio viešbučio ir pravažiavę įspūdingus biurų pastatus, jau po kelių minučių atsiduria šimtmečių senumo lygumose, krūmynuose ir miškuose. Tikėtina, kad čia pamatysite grobio tykantį liūtą ar kitą žvėrį. Reginys, kaip žėruojančių dangoraižių fone plėšrūnas vejasi savo auką, — neužmirštamas.

Parke knibždėte knibžda buivolų, leopardų, žirafų, gepardų, beždžionių, antilopių, taip pat yra retų ir jau nykstančių juodųjų raganosių. Daugelis šių gyvūnų nėra migruojantys. Bet sausuoju laikotarpiu (vasarį, kovą bei rugpjūtį ir rugsėjį) parke galima išvysti ir migruojančiųjų, pavyzdžiui, gausias gnu bandas, sustojusias palei vandens pilnas įdubas.

Kai kuriuose telkiniuose, ne veltui vadinamuose begemotų balomis, ištisas dienas mirksta būriai tų statines primenančių milžinų, pasiganyti išlendančių tik naktimis. Palei šiuos tvenkinius padaryti pažintiniai takai, kuriais galima pasivaikščioti išlipus iš automobilio. Tačiau reikia būti atsargiems: vaikštinėti gana pavojinga, nes kai kuriuose telkiniuose esti krokodilų, — jie gali drybsoti pakrantėje ir likti nepastebėti neapdairių lankytojų. Jei nenorite pakliūti į plėšrūno nasrus, patartina eiti kartu su įgudusiais parko prižiūrėtojais.

Parkas — retų sparnuočių karalija. Strutis, didžiausias pasaulyje paukštis, kurio ūgis daugiau nei du metrai, čia nuolatinis gyventojas. Ieškodami dvėsenos aukštai virš miesto sklando ne itin gerą vardą turintys grifai. Šie pažiūrėti negražūs paukščiai parkui labai naudingi — pašalina bet kokią maitą, per kurią galėtų plisti kenksmingos bakterijos.

Retkarčiais pamatysite paukštį sekretorių. Kuodas jo paausyje primena rašomąsias plunksnas, kokiomis anksčiau rašydavo sekretoriai. Jis nuolat skuba, tartum bėgtų iš vieno susitikimo į kitą. Apstu ir kūjagalvių, karūnuotųjų gervių, balnasnapių gandrų, ibiškųjų garnių.

Nors parkas nedidelis — tai puiki ekosistema. Vakarinėje dalyje, kur miškas užima bemaž 6 procentus žemės, per metus iškrenta nuo 700 iki 1100 milimetrų kritulių. Čia palankios sąlygos vešėti medžiams, pavyzdžiui, pietiniams puošmedžiams bei raibiesiems krotonams. Pietinėje ir rytinėje teritorijoje, kur kritulių būna 500—700 milimetrų, plyti lygumos, slėniai ir kalvagūbriai. Raudonosios temedos, datulės, acokanteros ir keletas akacijų rūšių sukuria tikros savanos aplinką.

Dėmesį patraukia ir didingi statūs uolų šlaitai, smingantys apie 100 metrų į slėnį. Norintiems juos įveikti alpinistams tektų neblogai paplušėti.

Parkas pavojuje

Daugelis gamtosaugos problemų turi vieną bendrą sąsają — žmones. Dėl visuotinio „progreso“ Nairobio nacionaliniam parkui gresia rimtas pavojus. Nairobio miestas, išgarsinęs šį parką visame pasaulyje, nepaliaujamai plečiasi sprausdamas gyvūnus į kampą. Kadangi vis daugiau žmonių keliasi į miestą, žemės paklausa nuolatos didėja, o juk gyvūnai nepajėgūs tam priešintis. Šalia parko veikiančių gamyklų nutekamieji vandenys taip pat kelia grėsmę gamtai.

Kitas būtinas veiksnys parkui išlikti — galimybė gyvūnams migruoti. Didelė jo dalis aptverta, kad šie nenuklystų į miestą. Augant žemdirbystei ir didėjant ganyklų plotams, siaurėja praėjimas, likęs pietinėje parko dalyje. Visiškai užtvėrus ir jį, daug gyvūnų žūtų, nes iškeliavę ieškoti ganyklų nebegalėtų grįžti atgal. Norėdama išsaugoti migracijos kelią, Kenijos gyvūnijos ir augmenijos tarnyba — didžiausia šalyje gamtosaugos organizacija — išsinuomojo šalia parko esančią žemę. Nepaisant sunkumų, Nairobio nacionalinis parkas kasmet pritraukia tūkstančius lankytojų, norinčių pasigrožėti žaviais jo kontrastais.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Žirafa

[Iliustracija 25 puslapyje]

Leopardas