Biblijos požiūris

Venkite kalbos, kuri žeidžia

„Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!“ (JOKŪBO 3:10)

GEBĖJIMAS kalbėti — viena iš unikalių savybių, kurios skiria mus nuo gyvūnų. Deja, kai kurie žmonės šia dovana naudojasi netinkamai. Užgaulės, keiksmai, nešvankybės ir šventvagiška, vulgari, gašli kalba kartais skaudina labiau nei fiziniai sužalojimai. „Yra tokių, kurių žodžiai lyg kardo dūriai“, — sakoma Biblijoje. (Patarlių 12:18, Brb)

Dabar nuolat keikiasi vis daugiau žmonių. Pranešama, kad mokyklose daugėja mokinių, kalbančių nešvankiai. Negana to, kai kurie žmonės netgi tvirtina, jog įžeidžianti kalba naudinga, padeda emociškai atsipalaiduoti. Vienas politikos mokslų studentas rašė: „Nešvanki kalba puikiai praverčia, kai įprasto žodyno nepakanka norint išreikšti jausmų intensyvumą.“ Ar  krikščionių požiūris į užgaulią kalbą irgi galėtų būti toks atsainus? Kaip į tai žiūri Dievas?

Bjaurėkitės nepadoriais juokais

Nepadori kalba nėra vien šiuolaikinis reiškinys. Ar žinojote, kad žmonės nešvankiai kalbėjo ir apaštalų laikais, beveik prieš 2000 metų? Pavyzdžiui, manoma, jog Kolosų susirinkime kai kurie supykę keikdavosi. Galbūt jie taip elgdavosi apgalvotai, atlygindami įžeidimu už įžeidimą. Panašiai ir dabar daug žmonių apimti pykčio kalba nešvankiai. Todėl Pauliaus laiškas kolosiečiams aktualus ir mūsų dienomis. Paulius rašė: „Visa tai pameskite — piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų.“ (Kolosiečiams 3:8) Aišku, krikščionys perspėjami vengti pykčio protrūkių bei nešvankių kalbų, kuriomis pyktis dažniausiai ir išliejamas.

Tiesa, daug kas neturi tikslo nešvankiais žodžiais užsipulti ar įžeisti. Ko gero, dažniausiai taip kalbama neapgalvotai. Todėl bjaurūs posakiai įsigali kasdienėje kalboje. Kai kam be keiksmažodžių net sunku bendrauti. Dažnai nešvankybėmis norima prajuokinti. Bet ar tokie nepadorūs juokavimai turėtų būti laikomi mažesniu, labiau toleruotinu nusižengimu? Pasvarstykime.

Nepadorūs juokai — tai šokiruojanti kalba, kurios tikslas palinksminti. Šiais laikais jie dažniausiai orientuoti į seksą. O daugybė žmonių, laikančių save padoriais, mano, jog tai netgi savotiška pramoga. (Romiečiams 1:28-32) Tad nenuostabu, kad tiek natūralus, tiek nenatūralus seksualinis elgesys yra daugelio profesionalių humoristų mėgstama tema. Nešvankūs juokeliai laidomi ir daugelyje filmų bei radijo ar televizijos laidų.

Biblija nepadorių juokų temos nenutyli. Apaštalas Paulius Efezo krikščionims rašė: „Ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar [„nešvankių“, NW] juokų krėtimas jums netinka.“ (Efeziečiams 5:3, 4, kursyvas mūsų) Aišku, nepadori kalba, kad ir koks būtų jos tikslas, Dievui bjauri. Ji smerktina. Tai kalba, kuri žeidžia.

Kandūs žodžiai, kurie nepatinka Dievui

Žeidžianti kalba, be abejo, yra ne tik nepadorūs žodžiai. Ne mažiau žeidžia ir užgaulė, sarkazmas, patyčios bei šiurkšti kritika. Žinoma, liežuviu nusidedame visi, ypač todėl, kad mus supa sarkastiška, šmeižikiška aplinka. (Jokūbo 3:2) Vis dėlto tikrieji krikščionys niekada neturi perimti atsainaus požiūrio į užgaulią kalbą. Biblija aiškiai rodo, kad Dievas Jehova tam nepritaria.

Pavyzdžiui, Antrojoje karalių knygoje rašoma apie būrį paauglių, erzinusių pranašą Eliziejų. Ten pasakojama, kad jie „ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: ‘Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!’“ Jehova, galintis skaityti, kas slypi jaunuolių širdyse, ir įžvelgti jų piktus ketinimus, tokį žodinį priekabiavimą įvertino labai rimtai. Rašoma, jog 42 paauglius Dievas nubaudė mirtimi. (2 Karalių 2:23, 24)

Izraelitai „išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų, kol Dievo rūstybė savo tautai tapo tokia stipri, kad nebeliko kitos išeities“. (2 Metraščių 36:16) Nors daugiausia Dievo įniršį kurstė jo tautos stabmeldiškas elgesys bei neklusnumas, verta atkreipti dėmesį ir į Biblijos konkretų pranešimą, kad buvo užgauliojami Dievo pranašai. Tuo pabrėžiama, kaip aiškiai Dievas tai smerkia.

 Todėl Biblija krikščionis perspėja: „Senesnio žmogaus aštriai nebark.“ (1 Timotiejui 5:1) Šis principas taikytinas mūsų elgesiui su visais. Biblija skatina ‘nieko neįžeidinėti, nesikivirčyti, būti romiems, visiems žmonėms rodyti meilumą’. (Titui 3:2)

‘Sulaikykime savo lūpas’

Kartais sunku susivaldyti ko nors neužgavus žodžiu. Įskaudintas asmuo gali jaustis teisus atsilygindamas įžeidėjui negailestingais, grubiais žodžiais tiesiai į akis arba už akių. Tačiau krikščionys tokiam potraukiui priešinasi. Patarlių 10:19 (Jr) sakoma: „Kur daug žodžių, nestinga nusidėjimo, bet kas sulaiko savo lūpas, yra protingas.“

Gerą pavyzdį rodo Dievo angelai. Jie žino visa, ką žmonės yra padarę blogo. Nors angelai stipresni, galingesni už žmogų, jie nemeta žmonėms kaltinimų užgauliai kalbėdami, „nedaro to iš pagarbos Jehovai“. (2 Petro 2:11, NW) Suvokdami, kad Dievas viską žino apie kiekvieno nuodėmes ir gali ištaisyti padėtį, angelai „sulaiko savo lūpas“. Arkangelas Mykolas susilaikė nuo piktžodžiavimo net besiginčydamas su Velniu. (Judo 9)

Krikščionys stengiasi sekti angelais. Jie laikosi Biblijos patarimo: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats.“ (Romiečiams 12:17-19)

Įdomu, jog tam, ką sakome, užgaulumo gali suteikti net mūsų balso tonas bei stiprumas. Neretai įsižiebus barniui taip vienas kitą įžeidinėja vyrai ir žmonos. Daugelis tėvų dažnai rėkia ant vaikų. Tačiau kai reiškiame jausmus, rėkti nėra ko. Biblija ragina: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai.“ (Efeziečiams 4:31, kursyvas mūsų) Be to, joje rašoma: „Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai.“ (2 Timotiejui 2:24)

Žodžiai, kurie gydo

Kadangi šiandien užgauli bei nešvanki kalba labai paplitusi, krikščionys turi priešintis šiai žalingai įtakai. Biblija siūlo tinkamą būdą — mylėti artimą. (Mato 7:12; Luko 10:27) Nuoširdus rūpinimasis ir meilė artimui skatins mus visada vartoti žodžius, kurie gydo. Biblija sako: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.“ (Efeziečiams 4:29)

Be to, užgaulios kalbos išvengti lengviau, jeigu į savo protą diegiame Dievo Žodį. Šventojo Rašto skaitymas ir apmąstymas padeda ‘atsižadėti bet kokios netyrybės’. (Jokūbo 1:21) Taip, Dievo Žodis gydo mūsų mintis.