Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Mėginau tarnauti dviem šeimininkams

Mėginau tarnauti dviem šeimininkams

Mėginau tarnauti dviem šeimininkams

PAPASAKOJO KENAS PEINAS

Gimiau 1938 metais ir išaugau senelio namuose Naujosios Meksikos valstijoje (JAV). Tai buvo 9700 hektarų ranča, kurioje vingiavo upės, plytėjo prerijos, horizonte dunksojo kalnai. Iki šiol atsimenu, kaip ten bliaudavo avys, maurodavo galvijai, prunkšdavo arkliai ir žvangėdavo kaubojų pentinai. Kartais klausydavausi žolės šiurenimo arba kaip klykauja triukšmingasis kirlikas, skrajojantis netoli vandens rezervuaro.

VAIKYSTĖS patyrimai gali įsirėžti atmintin giliai ir ilgam. Daug valandų praleisdavau su seneliu. Jis mėgdavo pasakoti apie Vakarus. Netgi pažinojo žmonių, ėjusių išvien su jaunu žmogžudystėmis pagarsėjusiu nusikaltėliu Bernioku Bilu, kuris baigė savo gyvenimą 1881 metais būdamas 21-erių.

Tėvai buvo Jehovos liudytojai ir vesdavosi mane į krikščionišką tarnybą. Išmaišėme visą Hondo slėnį lankydami žmones pavienėse rančose bei paprastose plūktinėse trobose. Tėvai dažniausiai nešiodavosi patefoną ir leisdavo plokšteles su Dž. Rezerfordo kalbomis. Puikiai įsiminiau jo balsą. * Pasiklausyti siūlydavome visokiems žmonėms: rančų savininkams, Meksikos ūkininkams, Amerikos čiabuviams — apačiams, pueblams. Patikdavo liudyti su žurnalais gatvėse; net karo metais iš mažo berniuko jų neimdavo tik vienas kitas praeivis.

Taigi iš pat pradžių buvo padėtas geras mano ateities pamatas. Deja, neatkreipiau dėmesio į Jėzaus perspėjimą: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ (Mato 6:24) Antraip būčiau galėjęs džiaugtis puikiu gyvenimu, paaukotu visalaikei tarnybai. Tačiau labai anksti, kai buvau tik trejų metukų, mane ėmė vilioti kitas „šeimininkas“ ir nukreipė nuo to kelio. Kaip tai atsitiko?

Skraidymas tampa aistra

Kartą 1941 metais prie mūsų daržinės nusileido Paiperio konstrukcijos lėktuvas. Su juo medžiojo kojotus, grobstydavusius mūsų avis. Tada aš, trimetis, nusprendžiau tapti lakūnu. Prabėgo paauglystė, ir sulaukęs 17-os palikau namus — pradėjau dirbti Hobso (Naujoji Meksika) oro uoste. Šluodavau angarus ir dirbdavau kitus darbus, o už tai mane mokė skraidyti. Krikščioniška tarnyba pasidarė antraeilė.

Būdamas 18-os vedžiau ir su žmona susilaukėme trejeto vaikų. Kaip uždirbdavau pragyvenimui? Pilotuodamas aviachemijos lėktuvus, skraidindamas užsakomųjų reisų keleivius bei plėšrūnų medžiotojus, taip pat mokydamas būsimus lakūnus. Po šešerių metų pradėjau skraidyti Tarptautinės Teksaso oro laivyno kompanijos, įsikūrusios netoli Dalaso, lėktuvais. Šis darbas padėjo tvirčiau atsistoti ant kojų; net tarnavau Dentono (Teksaso valstija) susirinkimo vyresniuoju. Vedžiau keletą Biblijos studijų, tarp jų vienos lėktuvo įgulos vadui, jo žmonai ir šeimai. Jie visi priėmė Biblijos tiesą.

Iki 1973-iųjų apie trejetą metų pilotavau turbosraigtinius lėktuvus DC-3, o kai juos pakeitė kiti modeliai, mano pomėgis skraidyti ėmė vėsti. Širdį traukė atgal į Naujosios Meksikos valstiją. Tačiau iš ko gyvensime, jei paliksiu aviaciją?

Nauja aistra — menas

Jau nuo 1961-ųjų mėgau tapyti Amerikos vakarų peizažus ir juos sėkmingai parduodavau. Palikau darbą oro laivyne ir persikėliau į Naująją Meksiką — vadinamą žavingąjį kraštą. Man ir vėl pritrūko nuosaikumo: pasinėriau į meno pasaulį. Visą laiką surydavo tapymas, vėliau skulptūra ir šiek tiek — skraidymas. Darbavausi po 12—18 valandų per parą. Tai negailestingai atitolino mane nuo šeimos ir Dievo. Kas toliau?

Santykiai su žmona taip pašlijo, kad galiausiai išsiskyrėme. Išvykau šiaurėn, į Montanos valstiją, ėmiau iš nevilties gerti. Gyvenau nekrikščioniškai ir krėčiau tokias pat kvailystes kaip anas sūnus palaidūnas iš Jėzaus pasakojimo. (Luko 15:11-32) Tačiau sykį man toptelėjo, jog nebeturiu nė vieno tikro draugo. Pakliuvusiems į bėdą žmonėms patardavau: „Susiraskite Jehovos liudytojus. Jie išties gali jums padėti.“ Man atšaudavo: „O kodėl pats nesi liudytojas?“ Tekdavo pripažinti, jog negyvenu taip, kaip dera liudytojui.

Galop 1978 metais grįžau į Naująją Meksiką, į savo buvusį susirinkimą. Po kelerių metų pertraukos įžengus į Karalystės salę akys pritvinko ašarų. Koks gailestingas man Jehova! Draugai susirinkime labai maloniai priėmė ir padėjo sugrįžti pas Jehovą.

Nauja žmona ir nauja pradžia

1980-aisiais vedžiau Karen, dailią liudytoją, su kuria jau keletą metų buvau pažįstamas. Ji augino du sūnus iš pirmos santuokos — Džeisoną ir Džonataną. Karštai mylinčios Jehovą Karen dėka mano gyvenimo pamatas tapo tvirtas. Susilaukėme dviejų puikių sūnų — Beno ir Filipo. Deja, kelias nebuvo vien rožėmis klotas. Mūsų tykojo didelė nelaimė.

Įsirengiau meno studiją ir daug valandų praleisdavau tyrinėdamas žmogaus bei gyvūnų, ypač arklių, anatomiją, taip pat mokydamasis vaizdo kompozicijos, proporcijų ir perspektyvos dėsnių. Ėmiau lipdyti iš molio — daugiausia skulptūras, vaizduojančias praėjusių amžių JAV vakarų gyvenimą: arklius, raitus indėnus, kaubojus, net senų laikų gydytoją, važiuojantį su brikele. Man sekėsi. Nutariau atidaryti galeriją. Karen sugalvojo pavadinimą — Kalnų takų galerija.

1987 metais taip ir pavadinau galeriją, kurią nusipirkau Sedonoje (Arizonos valstija). Karen prižiūrėjo ją, o aš pasilikdavau dirbti namuose ir rūpinausi berniukais. Bet jie ėmė sirguliuoti, prekyba sekėsi nekaip, tad nutarėme pasikeisti vaidmenimis: Karen ėmė rūpintis vaikais, o aš galerijoje lipdydavau iš molio tiesiog klientų akyse. Verslas pasidarė daug sėkmingesnis.

Pirkėjai klausinėdavo apie mano bronzos statulėles. Pasakodavau jiems apie savo darbą ir šalies vakarų istoriją minėdamas vardus, vietoves ir įvykius, nes apie tai daug skaičiau. Klientai labai domėdavosi mano maketais ir kai kurie net pasiūlydavo avansą už patikusįjį, o likusius pinigus sumokėdavo išliejus skulptūrą iš bronzos. Viskas klojosi kuo puikiausiai. Verslas taip suklestėjo, kad atidariau dar dvi galerijas ir didelę liejyklą, kur dirbo 32 darbininkai. Tačiau tam tekdavo atiduoti kone visas jėgas. Abu su Karen susimąstydavome, kaip ištrūkti iš šio užburto rato. Tai išsakydavome maldose. Buvau susirinkimo vyresnysis ir žinojau, kad galiu daugiau darbuotis Jehovos šlovei.

Grįžtu tarnauti vienam šeimininkui

1996 metais susirinkimą lankantis rajono prižiūrėtojas pakvietė drauge papietauti. Dar net nepradėjus valgyti jis be užuolankų paklausė, ar negalėtume persikelti tarnauti į indėnų navahų rezervaciją ir padėti Činlyje įkurti naują susirinkimą. Tai bent pasiūlymas! Keletą kartų buvome lankęsi toje atokioje rezervacijoje ir net su kitais skelbę Karalystės žinią, tad galėjome įsivaizduoti, kokia ši užduotis. Bet juk tai ir buvo proga nusimesti nemažėjančią materialinių rūpesčių naštą ir daugiau laiko aukoti Jehovai bei jo tautai! Nutarėme grįžti tarnauti vienam šeimininkui.

Kito vyresniojo šeimai, mūsų geriems draugams Karesetams, irgi pasiūlė prisidėti prie šio sumanymo. Abu pardavėme patogius būstus ir nusipirkome kilnojamuosius namukus, tinkamus gyventi rezervacijoje. Pardaviau galerijas, vėliau ir liejyklą. Supaprastinome buitį ir taip pasiruošėme išplėsti savo krikščionišką tarnybą.

1996-ųjų spalį įvyko pirmoji mūsų naujo susirinkimo Činlyje sueiga. Nuo tada suaktyvėjo skelbimo veikla navahų teritorijoje ir dabar susirinkime turime puikių tą kalbą mokančių pionierių. Mes irgi pradėjome pamažu mokytis šios nelengvos kalbos, kad būtume navahams kaip saviškiai. Indėnų vadovams leidus Činlyje įsigijome sklypą ir pastatėme Karalystės salę, kuri buvo dedikuota šių metų birželį.

Nelaimė!

1996-ųjų gruodį Karen su berniukais trumpam išvyko į Rudoisą (Naujoji Meksika). Aš turėjau pasilikti Činlyje. Sunku apsakyti sukrėtimą ir sielvartą, kurį patyrėme, kai mūsų 14-metis Benas slidinėdamas trenkėsi į didžiulį akmenį ir žuvo. Tai buvo siaubingas išmėginimas visai šeimai. Nebūtume ištvėrę, jei ne Biblijos teikiama prikėlimo viltis. Labai palaikė ir bendratikiai. Kai Sedonos, kur anksčiau gyvenome keletą metų, Karalystės salėje buvo sakoma laidotuvių kalba, aplinkiniai galėjo matyti kaip niekad daug navahų. Šie broliai ir seserys keliavo iš savo rezervacijos daugiau nei 300 kilometrų, kad mus paguostų.

Miela matyti dvasinę jaunesniojo Beno brolio Filipo pažangą. Jis puoselėja puikius dvasinius tikslus ir labai mus džiugina. Sūnus veda keletą Biblijos studijų, vieną net savo mokytojui. O Beną visi trokštame vėl išvysti Jehovos pažadėtame naujajame pasaulyje. (Jobo 14:14, 15; Jono 5:28, 29; Apreiškimo 21:1-4)

Tikra palaima vienas kitą mylintys ir remiantys šeimyniškiai. Jehovai tarnauja įsūnis Džonatanas su žmona Kena, taip pat ir mano jaunesnysis sūnus iš pirmos santuokos Krisas bei jo sutuoktinė Lori. Anūkai Vudrovas ir Džona jau sako kalbas Teokratinės tarnybos mokykloje. Mano tėvas mirė 1987-aisiais, o 84 metų mama vis dar veikli Jehovos tarnyboje. Neatsilieka nuo kitų šioje tarnyboje ir mano brolis Džonas su žmona Čeri.

Patyriau, kokie teisingi Jėzaus žodžiai: Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams... Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ Net ir dabar menas gali būti labai pavydus šeimininkas. Todėl žinau, kaip svarbu neprarasti nuosaikumo ir budriai save stebėti, kad ši aistra vėl neužvaldytų. Kur kas geriau klausyti apaštalo Pauliaus patarimo: „Mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.“ (1 Korintiečiams 15:58)

[Išnaša]

^ pstr. 5 Dž. Rezerfordas vadovavo Jehovos liudytojų organizacijai iki pat mirties 1942 m.

[Iliustracija 18, 19 puslapiuose]

Mano lėktuvas Činlyje 1996-aisiais

[Iliustracija 19 puslapyje]

Bronzinė skulptūra, kurią pavadinau „Ne metas dykinėti“

[Iliustracija 21 puslapyje]

Susitinkame su Biblijos studijuotoju Karalystės salės statybvietėje

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su žmona Karen

[Iliustracija 21 puslapyje]

Skelbiame prie tipiško navahų hogano