„Nepamiršk skėčio!“

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRITANIJOJE

DAŽNAS žmogus Britanijoje skėtį nešiojasi beveik kasdien. Juk nežinai, kada ims lyti. „Nepamiršk skėčio“, — primename vienas kitam išeidami iš namų, o paskui išsiblaškę paliekame jį autobuse, traukinyje ar parduotuvėje. Nešiojamąjį stogą nelabai saugome, nes bet kada galime nusipirkti kitą. Tačiau ne visuomet skėtis buvo toks kasdieniškas daiktas.

Garbinga praeitis

Pradžioje skėčiu niekas nesidangstė nuo lietaus. Šį garbės ir aukšto rango ženklą ne bet kas turėjo. Tūkstančių metų senumo skulptūros ir piešiniai, randami Asirijoje, Egipte, Persijoje ir Indijoje, vaizduoja, kaip tarnai virš valdovo galvos laiko skėtį nuo saulės. Asirijoje skėčiu negalėjo naudotis niekas kitas, tiktai karalius.

Istorija rodo, kad skėtis visais laikais simbolizavo galybę, ypač Azijoje. Kuo daugiau skėčių valdovas turėjo, tuo prakilnesniu buvo laikomas. Štai vienas Birmos karalius vadinosi „dvidešimt keturių skėčių viešpačiu“. Svarbu būdavo ir keliaaukštis tas skėtis.  Kinijos imperatoriaus skėtis buvo keturių aukštų, o Siamo karaliaus — septynių arba devynių. Kai kuriose Afrikos bei Rytų šalyse skėtis iki šiol tebėra valdžios simbolis.

Religinės paskirties skėčiai

Senų senovėje skėtis buvo siejamas ir su religija. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad deivė Nut savo kūnu kaip skėčiu dengia visą žemę. Tad žmonės norėdami pelnyti jos apsaugą patys nešiodavosi „stogelius“. Indijos ir Kinijos gyventojams išskleistas skėtis priminė dangaus skliautą. Pirmieji budistai skėtį naudojo kaip Budos simbolį ir iškeldavo ant memorialinių statinių kupolo. Skėtis taip pat prigijo hinduizme.

Iki 500 m. p. m. e. skėtis atėjo ir į Graikiją. Per religines šventes skėčius nešdavo virš dievų ir deivių atvaizdų. Tarnai skėčiais nuo saulės dangstydavo Atėnų moteris, bet iš vyrų retas kuris pamėgo šį daiktą. Paskui skėčių madą iš Graikijos perėmė Roma.

Į savo apeigų regalijas skėtį įtraukė Romos katalikų bažnyčia. Popiežius ėmė rodytis viešumoje su raudonai ir geltonai dryžuotu šilkiniu skėčiu, o kardinolai ir vyskupai turėdavo violetinius arba žalius. Bazilikose iki šiol yra laikomas krėslas popiežiui, o viršum jo iškeltas popiežiaus spalvų skėtis — ombrellone. Kardinolas, vienam popiežiui mirus ir prieš išrenkant kitą einantis bažnyčios galvos pareigas, kaip asmens atpažinimo ženklą taip pat naudoja ombrellone.

Priedanga nuo saulės ir lietaus

Tepti aliejumi ir vaškuoti popierinius gaubtus, kad saugotų nuo lietaus, pirmieji pradėjo kinai arba, galimas dalykas, romėnės. Bet paskui Europoje net iki XVI amžiaus visi buvo pamiršę, kad nuo saulės arba lietaus galima prisidengti. Tada skėtį iš naujo atrado italai ir vėliau prancūzai.

XVIII amžiuje skėčius jau pamėgo Britanijos moterys, o vyrai laikė juos moteriškais blizgučiais ir patys nešioti nesiryžo. Tiktai kavinių savininkai suprato, koks pravartus šis daikčiukas. Per darganą jie skėčiu pridengdavo ir palydėdavo iki karietos klientus. Pliaupiant lietui skėtis praversdavo ir kapinėse laidotuvių apeigas atliekantiems dvasininkams.

Skėčio įvaizdį Anglijoje galiausiai pakeitė keliautojas ir filantropas Džonas Hanvėjus. Pasakojama, kad jis buvo pirmasis vyras, išdrįsęs viešai pasirodyti Londone su skėčiu. Keliaudamas po užjūrį Hanvėjus prisižiūrėjo, kaip vyrai juos nešioja, ir pasiryžo drąsiai iškęsti kandžias vežikų patyčias. Dardėdami pro šalį tie sąmoningai aptėkšdavo jį purvais iš griovio. Vis dėlto ištisus 30 metų žmonės matydavo Hanvėjų su skėčiu ir 1786-aisiais, kai jis mirė, skėčius jau nesivaržydami nešiojo ir vyrai, ir moterys.

Didžiuliu, gremėzdišku skėčiu dangstytis nuo lietaus nebuvo paprasta. Sušlapusi konstrukcija — alyvuoti šilko arba brezento dangalai, virbai ir  banginio ūsų arba nendrinis kotas — sunkiai išsiskleisdavo. Be to, praleisdavo vandenį. Netgi ir toks skėtis išpopuliarėjo, mat pigiau buvo pirkti jį, negu lyjant samdytis karietą. Radosi vis daugiau gamintojų, atsidarinėjo naujos skėčių parduotuvės ir išradėjai griebėsi tobulinti dizainą. XIX amžiaus viduryje Samuelis Foksas užpatentavo pavyzdinį modelį tvirtu, lengvu plieno karkasu. Senuosius storus dangalus pakeitė plonesni audiniai, tokie kaip šilkas, medvilnė, vaškuota drobė. Atsirado šiuolaikiškas skėtis.

Madingas aksesuaras

Dabar jau tapo įprasta, kad madinga anglė savo elegancijai pabrėžti nešiodavosi skėtį. Mados keitėsi. Žavusis skėtis darėsi vis didesnis, pasidabino ryškiaspalviais šilkais, atlasais. Dažniausiai jis puikiai derėdavo prie ponios drabužių. Dėl grožio būdavo apsiūtas nėriniais, kutais, kaspinais, raišteliais, netgi plunksnomis. Net ir XX amžiuje kurį laiką jokia save gerbianti ponia saugodama vaiskią odą neišeidavo į viešumą be skėčio.

O trečiajame dešimtmetyje madingas pasidarė saulės įdegis, todėl skėčiai bemaž išnyko. Dabar išmušė džentelmeno valanda. Neoficialią uniformą šiam miestiečiui atstojo katiliukas ir juodas suskleistas skėtis, kuriuo pasiramsčiuodavo kaip elegantiška lazdele.

Po Antrojo pasaulinio karo naujos technologijos užvertė rinką tobulesnės konstrukcijos skėčiais — sustumiamais, sulankstomais, dengtais vandeniui atspariu nailonu, poliesteriu, plastiku. Viena kita dirbtuvė tebegamina itin kokybiškus brangius rankų darbo apdailos skėčius. Bet dabar iš gamyklų plaukia masinė produkcija: pigūs, visokių spalvų ir dydžių — nuo milžiniškų, skirtų naudoti golfo aikštėse arba lauko kavinėse, iki sustumiamųjų vos 15 centimetrų ir telpančių rankinuke.

Kadaise skėtis buvo prabangos, padėties visuomenėje simbolis, o dabar kiekvienam įperkamas ir dažnai pametamas. Ar saulė spigina, ar lietus pila, jis visada praverčia. Beje, girdime vis daugiau perspėjimų, kad saulėkaitoje būti nesveika, todėl kai kur grįžta mada skėtį naudoti pagal pradinę paskirtį — slėptis nuo saulės. Kas žino, galbūt ir šiandien, kai ruošies išeiti iš namų, tau sakys: „Nepamiršk skėčio!“

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

Kaip išsirinkti ir prižiūrėti

Apsispręsk, kokio nori, — parankesnio ar tvirtesnio. Sustumiamasis skėtis pigesnis, turi mažiau virbų ir telpa į didelę kišenę, tačiau nelabai atlaiko stiprų vėją. O tradicinis, kuris tik susiglaudžia, bet nesusilanksto, gali brangiau kainuoti, tačiau yra ilgaamžiškesnis, patvaresnis. Gerą skėtį nešiosi ne vienerius metus. Kad ir kokį išsirinktum, saugok nuo rūdžių ir pelėsių — palik išskleistą, kol visiškai nudžius. Paskui, kad nesimurzintų ir nedulkėtų, apvilk įmaute.

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Tarnas dengia skėčiu Asirijos karalių

Skėtį laiko senovės graikė

[Šaltinio nuoroda]

Piešiniai: The Complete Encyclopedia of Illustration/J. G. Heck

[Iliustracija 20 puslapyje]

Skėtis — apie 1900 metus

[Šaltinio nuoroda]

Culver Pictures