Gigantiški kristalai

2000-ųjų balandį Meksikoje netoli Čihuahujos miesto šachtininkai sprogdino tunelį maždaug 300 metrų po žeme, kur ieškojo brangiųjų metalų. Kai keturiasdešimtmetis Elojus Delgadas įlindo pro atsivėrusį nedidelį plyšį, pamatė urvą, pilną gigantiškų skaidrių kristalų. „Ten labai gražu, — sakė jis, — tarsi šviesa atsispindėtų nuo sudužusio veidrodžio šukių.“ Kito žmogaus teigimu, kristalai atrodo lyg „staiga sukietėjusios mėnesienos juostos“.

Manoma, kad tai didžiausi pasaulyje kristalai. Kai kurie ilgi kaip pušys — siekia 15 metrų, o sveria daugiau nei dešimt tonų! „Išvysti šiuos milžiniškus taisyklingus kristalus išties įspūdinga“, — sako Džefris Postas, Smitsono instituto Vašingtone (JAV) mineralogas. Jis pažymėjo, kad paprastai jie būna tokie maži, jog telpa į delną.

Žurnalo Smithsonian 2002 m. balandžio mėn. numeryje buvo aiškinama, kaip kristalai susidarė: „Šiuose urvuose gruntinis vanduo, prisisotinęs sieros iš greta esančių metalo rūdos telkinių, pradėjo ardyti kalkakmenį ir taip išsiskyrė didžiulis kiekis kalcio. O kalciui susijungus su siera susiformavo neregėto dydžio kristalai.“

Nors urvuose temperatūra ir drėgmė labai tinka kristalams, žmonėms tokios sąlygos kenksmingos. Ten laikosi maždaug 65 laipsnių Celsijaus temperatūra, o santykinis oro drėgnumas — 100 procentų. Tyrinėtojas Ričardas Fišeris, pirmas iš Šiaurės Amerikos apsilankęs tame urve, sako: „Įžengęs čia tarsi patenki į aukštakrosnę.“ Jis pridūrė, kad tokias sąlygas galėtume ištverti vos šešias dešimt minučių. Po to karštis ir drėgmė pasidarytų nepakeliami.

Atrastieji milžiniški kristalai dar kartą primena, kad žemėje pilna įstabių dalykų, — ir daugelis jų tebėra paslėpti nuo mūsų akių. Ar nesutinkate su psalmininku, kuris pasakė: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė.“ (Psalmyno 104:24)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 31 puslapyje]

Nuotraukos: © Richard D. Fisher