Laivyba pagal bangas, dangaus kūnus ir vėją

AR NEBIJOTE nusiristi nuo žemės krašto? Tikriausiai ne. Bet praeityje kai kurie jūrininkai to kaip tik baiminosi. Daugelis plaukiodavo per daug nenutoldami nuo sausumos. Tačiau drąsuoliai, metę šalin būgštavimus, leisdavosi į atvirą jūrą.

Maždaug prieš 3000 metų finikiečių jūreiviai iš gimtųjų rytinių Viduržemio jūros uostų traukdavo prekiauti į Europą ir Šiaurės Afriką. Ketvirtajame amžiuje p. m. e. graikų tyrinėtojas Pitėjas apiplaukė Britaniją ir, galimas daiktas, pasiekė tolimąją Islandiją. O arabų ir kinų jūrininkai iš Rytų jau seniai buvo išraižę Indijos vandenyną, kai jame pasirodė europiečių laivai. Iš Europos į Indiją pirmasis išplaukė Vaskas da Gama. Padedamas arabų locmano Ibn Madžido, vedusio per vandenyną jo laivus, po 23 parų kelionės da Gama laimingai pasiekė tikslą. Kaip senovės jūrininkai rasdavo kelią vandens platybėse?

Sėkmės laidas — laivo kelio apskaičiavimas

Pirmųjų jūrininkų sėkmė priklausė nuo laivo kelio apskaičiavimo. Laivininkams, kaip parodyta iliustracijoje žemiau, reikėjo žinoti tris dalykus: 1) laivo išvykimo vietą, 2) greitį ir 3) kursą (kelionės kryptį). Žinoti išvykimo vietą paprasta. Bet kaip nustatyti kursą?

Kristupas Kolumbas savo kelionėje 1492 metais tuo tikslu naudojo kompasą. Bet šie prietaisai Europoje pasirodė tik XII amžiuje. Jų neturėdami locmanai kursą tikslindavo pagal saulę ir žvaigždes. Kai dangų aptraukdavo debesys, jūreiviai orientuodavosi pagal ritmingą vandenyno bangavimą — lygindavo bangų krypties pokyčius pagal saulės ir žvaigždžių patekėjimo bei nusileidimo taškus.

O kaip jūrininkai nustatydavo greitį? Vienas būdas buvo skaičiuoti, per kiek laiko laivas praplaukia pro laivo priekyje išmestą daiktą. Vėliau išrastas tikslesnis metodas: prie medžio gabalo būdavo pritvirtinama  vienodais nustatytais tarpais sumazgyta virvė ir jis išmetamas per bortą. Laivui judant į priekį plūduriuojantis medis traukdavo virvę iš laivo. Po tiksliai nustatyto laiko virvė būdavo įtraukiama ir suskaičiuojami jos mazgai. Tai rodydavo laivo greitį mazgais — jūrmylėmis per valandą. Šis matas naudojamas ir šiandien. Žinodamas greitį, jūrininkas galėdavo apskaičiuoti, kokį nuotolį laivas nuplaukė per dieną. Paskui jūrlapyje jis nubrėždavo liniją, rodančią, kiek nuplaukta pasirinktu kursu.

Žinoma, vandenyno srovės ir šoniniai vėjai kartais iškreipdavo laivą iš kurso. Todėl jūrininkas nuolat tikrindavo kryptį ir užrašydavo, kas pakoreguota, kad laivas plauktų teisinga linkme. Kasdien, pradėdamas nuo paskutinio sustojimo, jis matuodavo, skaičiuodavo, braižydavo. Kai laivas galiausiai išmesdavo inkarą, iš įrašų, kasdien darytų jūrlapiuose, būdavo galima spręsti, kaip laivas atplaukė į reikiamą vietą. Gebėdamas šitaip apskaičiuoti laivo kelią, Kolumbas prieš 500 metų iš Ispanijos nukeliavo į Šiaurės Ameriką ir grįžo atgal. Kruopščiai nubraižyti jo jūrlapiai leidžia dabartiniams jūrininkams pakartoti tą nepaprastą kelionę.

Kelią rodė žvaigždės

Kaip senovės laikų navigatoriai orientuodavosi pagal dangaus kūnus? Patekanti ir nusileidžianti saulė rodydavo rytus ir vakarus. Auštant jūrininkai galėdavo matyti, kiek pasikeitė Saulės padėtis, lygindami su padėtimi beišblėstančių žvaigždžių. Naktį suvokti buvimo vietą jiems padėdavo Šiaurinė, sutemus sužibanti beveik tiesiai virš Šiaurės ašigalio. Piečiau vienas didelis žvaigždynas, vadinamas Pietų Kryžiumi, rodydavo Pietų ašigalį. Taigi giedrą naktį, kad ir kur būtų, jūrininkai galėdavo nustatyti kursą bent pagal vieną dangaus kūną.

Tačiau jūreiviai vadovaudavosi ne tik šiais šviesuliais. Polineziečiai bei kiti Ramiojo vandenyno laivininkai sugebėdavo skaityti naktinį dangų tarsi kelių žemėlapį. Pavyzdžiui, jie žinodavo, kokia žvaigždė pateka ar nusileidžia toje pusėje, kur jų kelionės tikslas, ir pagal ją tikslindavo kursą. Naktį sekdavo ir kitų žvaigždžių padėtį, kad žinotų, jog plaukia teisinga linkme. Jeigu nukrypdavo, skliautas parodydavo, kur sukti.

Kiek patikima buvo ši sistema? Europiečiai, bijodami nukristi nuo plokščios žemės krašto, vis laikydavosi kranto, o Ramiojo vandenyno jūrininkai, matyt, vagojo jūras plaukdami nuo salos prie salos. Pavyzdžiui, daugiau kaip prieš 1500 metų polineziečiai iš Markizo salų leidosi per milžinišką Ramųjį vandenyną į šiaurę. Kai pasiekė Havajų krantus, buvo sukorę 3700 kilometrų! Polineziečių kelionės tarp Havajų ir Taičio minimos tų salų  tautosakoje. Kai kurių istorikų nuomone, šie pasakojimai tėra legendos. Vis dėlto orientuodamiesi pagal žvaigždes, vandenyno bangavimą bei kitus gamtos reiškinius, šiandieniniai jūrininkai pakartoja tokias keliones be jokių prietaisų.

Varomi vėjo

Laivyba dažnai priklausė nuo vėjų. Pavėjui laivas plaukdavo gana greitai, bet priešinis vėjas jo eigą gerokai sulėtindavo. Tylos juostoje, regione prie pusiaujo, kur vėjo nėra, laivai vos juda pirmyn. Per laiką jūrininkai ištyrinėjo vyraujančius vėjus ir tai padėjo atviroje jūroje nustatyti laivų maršrutus. Šiais vėjais navigatoriai gerai pasinaudodavo.

Žinoma, nepalankūs vėjai sukeldavo nelaimių ir net žūtį. Da Gamos flotilę, 1497-aisiais iš Portugalijos išplaukusią į garsųjį Indijos Malabaro krantą, vandenyno vėjai nunešė į Pietų Atlantą, o paskui ginė atgal į pietryčius ir apsuko aplink Gerosios Vilties kyšulį Afrikos pietuose. Bet Indijos vandenyne da Gama susidūrė su musonais, kas sezoną keičiančiais kryptį. Metų pradžioje Indijos vandenyno pietvakariuose susidarantys vasaros musonai keletą mėnesių visus laivus gena link Azijos. Vėlyvą rudenį ima pūsti žiemos musonai. Atšniokštę iš šiaurryčių, jie viską neša Afrikos link. Tačiau da Gama paliko Indiją rugpjūtį ir greit susidūrė su nepalankiais vėjais. Iki Afrikos krantų jis plaukė beveik tris mėnesius, nors tą patį kelią rytų kryptimi įveikė per 23 dienas. Dėl šios sugaišties greit išsibaigė šviežias maistas ir daugelis jūreivių mirė nuo skorbuto.

Sumanūs navigatoriai, plaukiodami Indijos vandenyne, išmoko vadovautis kalendoriumi ir kompasu. Laivai, plaukiantys į Indiją pro Gerosios vilties kyšulį, turėdavo išvykti vasaros pradžioje, kitaip rizikuodavo mėnesius laukti palankių vėjų. O iš Indijos į Europą kapitonai leisdavosi vėlyvą rudenį, kad išvengtų vasaros musonų. Taigi Indijos vandenyno maršrutas buvo tarsi vienpusio eismo gatvė: jūros transportas tarp Europos ir Indijos Malabaro kranto tam tikru laiku judėdavo tik viena kryptimi.

Laivyba tobulėja

Laikui bėgant laivyba vis tobulėjo. Išradus mechaninius prietaisus, nebereikėjo kliautis plika akimi ir spėlionėmis. Astroliabija, vėliau tikslesnis sekstantas (jais matuojamas saulės ar žvaigždžių aukštis virš horizonto) leido jūrininkams nustatyti, kokioje platumoje į šiaurę ar pietus nuo pusiaujo jie yra. Jūrinis chronometras — patikimas jūros laikrodis — suteikė galimybę nustatyti ilgumą — rytinę ar vakarinę padėtį. Šie prietaisai buvo daug tikslesni nei apytikrio skaičiavimo priemonės.

Šiandien girokompasai šiaurę rodo be jokios magnetinės rodyklės. Globalinė padėties nustatymo sistema gali nurodyti tikslią buvimo vietą paspaudus vos keletą mygtukų. Elektroniniai skydai dažnai pakeičia jūrlapius. Taigi laivyba pasidarė tikslus mokslas. Bet visa ši pažanga tik padidina mūsų pagarbą drąsiems ir sumaniems senovės jūrininkams, kurie, remdamiesi vien žiniomis apie bangas, dangaus kūnus ir vėją, vedė savo laivus per atvirus beribius vandenynus.

[Schema/iliustracijos 12, 13 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Laivo kelio apskaičiavimas

Kruopščiai užrašyti laivo kelio apskaičiavimai atvėrė langą ateities laivybai

1 Išvykimo vieta

↓

2 Greitis Būdavo nustatomas naudojantis medžio gabalu,

vienodais tarpais sumazgyta virve ir laikrodžiu

↓

3 Kursas Būdavo nustatomas stebint vandenyno sroves,

žvaigždes, saulę ir vėją

[Iliustracijos]

Kompasas

Sekstantas

[Iliustracijos 14 puslapyje]

Dėl naujausios įrangos šiuolaikinė laivyba tapo tiksliu mokslu

[Šaltinio nuoroda]

Kværner Masa-Yards