Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Priekabiautojai. Kur tik jų nėra!

Priekabiautojai. Kur tik jų nėra!

Priekabiautojai. Kur tik jų nėra!

„Jeigu rytoj ateisi į mokyklą, užmušim.“ Taip vienai moksleivei, kanadietei Kristinai, telefonu pagrasino nepažįstama mergina. *

„Nesu labai jautri, bet į mokyklą manęs nebetraukė. Skaudėdavo pilvą ir kas rytą po pusryčių pykindavo.“ Japonė paauglė Hiromi prisimena, kaip jai mokykloje neduodavo ramybės.

AR PRIE tavęs kada nors kabinėjosi? Kone kiekvienas esame tai patyrę. Gal tave uja mokykloje, darbe ar netgi namuose? Iš tiesų verta susirūpinti, kad net šeimos rate mažai kas begali jaustis saugus. Vienas britų šaltinis tvirtina, jog 53 procentai suaugusiųjų kenčia sutuoktinio arba sugyventinio žodines atakas. Engėjų ir engiamųjų — tiek vyrų, tiek moterų — yra visur ir visokių. Nei vieta, nei profesija ar kilmė čia nieko nelemia. *

O ką, tiesą sakant, reiškia būti ujamam? Gal nesi puolamas kumščiais, bet tave nuolatos užkabinėja — ir tai tęsiasi kurį laiką. Psichologas Danas Olvėjus, sistematinės tokio persekiojimo analizės pradininkas, nurodo bendrus požymius: agresyvus persekiotojo priekabumas, akivaizdžiai nelygios jėgos.

Tikslaus apibrėžimo turbūt nėra, bet, trumpai tariant, priekabiavimas — tai sąmoningos pastangos užgauti ir gniuždyti. Įtampą jauti ne vien dėl to, ką tau padarė. Nuogąstauji, ką dar gali padaryti. Ir uja įvairiai: kartais negailestingai traukia per dantį ar be perstojo kritikuoja, užgaulioja, apšneka arba reikalauja neprotingų dalykų. (Žiūrėk langą 4 puslapyje.)

Kristina, kurią minėjome, mokykloje beveik niekada neturėjo ramybės. Pradinukei jai priveldavo į plaukus kramtomosios gumos, pašiepdavo išvaizdą, grasindavo sumušti. Ir kuo tolyn, tuo blogyn. Vyresnėse klasėse jau skambindavo telefonu ir grasindavo, kad nužudys. Dabar, sulaukusi aštuoniolikos, Kristina guodžiasi: „Mokykloje turėtum mokytis, o ne būti vėtomas ir mėtomas, bijotis mirties.“

Viena psichiatrė sako: „Gaila, bet tai žmonių santykiams būdinga. Kartais asmuo geriau jaučiasi menkindamas kitą.“ O negarbingas elgesys ilgainiui gali išprovokuoti smarkią atsakomąją reakciją ir net sukelti tragediją. Štai pavyzdys. Keleivinio transporto įmonės darbuotojas turėjo kalbos defektą. Bendradarbiai iš jo tiek tyčiojosi, kad neištvėręs jis keturis nušovė ir pats nusišovė.

Visur tas pats

Nėra pasaulyje tokios vietos, kur moksleiviai neuitų vienas kito. Žurnalas Pediatrics in Review paskelbė duomenis: Norvegijoje kitus spaudžia arba patys kenčia 14 procentų vaikų, Japonijoje prisipažįsta skriaudžiami 15 procentų pradinukų, Australijoje ir Ispanijoje — 17 procentų. Britanijoje, vieno specialisto paskaičiavimais, priekabių ieško arba patys yra ujami 1,3 milijono vaikų.

Emek Yizre’el koledžo profesorius Amosas Rolideris apklausė moksleivius iš 21 mokyklos (2972 jaunuolius) ir, kaip aiškina laikraštis The Jerusalem Post, nustatė, kad „65% skundžiasi esą bendramokslių kumščiuojami, spardomi, stumdomi, persekiojami“.

Dabar bauginama ir naujoviškai, subtiliai — per mobiliojo ryšio žinutes arba elektroninį paštą. Negana to, jaunuoliai kuria neapykantos kupinus interneto tinklalapius ir juose prirašo apie savo auką visokių asmeniškų dalykų. Kanados Karališkojo universiteto daktarė Vendi Kreig tvirtina, jog šitoks persekiojimas „vaiką ypač žaloja“.

Darbovietėje

Daugėja nusiskundimų, kad darbovietėse smurtaujama, bet ypač — kad visaip ujama ir neduodama ramybės. Ši problema kai kuriose šalyse opesnė net už rasinę diskriminaciją ir seksualinį priekabiavimą. Antai Jungtinėse Valstijose kasmet kolegų nemalonę kenčia vidutiniškai 1 iš 5 darbuotojų.

Mančesterio gamtos mokslų ir technikos universitetas 2000-aisiais paskelbė, kad 47 procentai Britanijos dirbančiųjų (iš 70 organizacijų buvo apklausta 5300) per pastaruosius penkerius metus savo akimis yra matę, kaip kas nors be perstojo ieško priekabių. Kitas panašus tyrimas, atliktas penkiolikoje Europos Sąjungos šalių 1996-aisiais (apklausta 15800 asmenų), atskleidė, kad bauginami arba ujami 8 procentai — net 12 milijonų darbuotojų.

Iš esmės ir mokykloje, ir darbovietėje priekabiaujama vienodai: stipresnis naudojasi pranašumu, kad kitą užgautų arba pažemintų. Bet kodėl taip daroma? Prie ko tai veda? Ar yra koks priešnuodis šiai blogybei?

[Išnašos]

^ pstr. 2 Kai kurie vardai pakeisti.

^ pstr. 4 Šiuose straipsniuose daugiausia kalbame apie priekabiautoją vyrą, bet tas pats tinka ir moteriai.

[Rėmelis 4 puslapyje]

Kaip priekabiaujama

Fiziškai. Šitokio pobūdžio priekabės akivaizdžios. Skriaudikas pyktį išlieja kumščiuodamas, stumdydamas, spardydamas savo auką arba gadindamas to asmens daiktus.

Žodžiais. Žmogus skaudinamas, žeminamas pravardžiuojant, užgauliojant, visąlaik žiauriai išjuokiant.

Šmeižtu. Skleidžiamos šlykščios paskalos. Daugiausia taip daro moterys.

Aukų kerštas. Kartais engiamieji patys tampa engėjais. Aišku, tai, kad kiti neduoda tau ramybės, — ne pasiteisinimas; daugių daugiausia tik paaiškinimas.

[Šaltinio nuoroda]

Šaltinis: Take Action Against Bullying, by Gesele Lajoie, Alyson McLellan, and Cindi Seddon