Priekabiavimas: priežastys ir pasekmės

KAS vaiką pastūmėja kabinėtis prie kitų? Jei pats kada buvai užgauliojamas, galbūt sakysi: „Koks skirtumas! Vis tiek tai nepateisinama.“ Ir, ko gero, tu teisus. Bet priežastis ir pateisinimas — ne tas pat. Ieškodami šios negerovės šaknų, blogo elgesio neteisiname, tik stengiamės suprasti. Čia labai reikia nuovokumo. Kodėl?

Viena senovės patarlė teigia: „Įžvalgus žmogus nesikarščiuoja.“ (Patarlių 19:11, Brb) Pyktis apakina. Įkandin seka nusivylimas, neapykanta. O įžvalga neleis pasiduoti įniršiui. Vadinasi, ir išeitį greičiau rasi. Tad išsiaiškinkime, kas paskatina priekabiauti.

Kaip tampama priekabiautoju

Neretai atsitinka taip, kad dar vaikystėje, formuojantis vaiko charakteriui, tėvai nerodo jam gero pavyzdžio arba išvis nesirūpina. Daug priekabiautojų — iš šeimų, kur tėvai šalti, abejingi arba net moko problemas spręsti jėga, smurtu. Šitaip auklėjamas vaikas nė nemano, jog kandžiai kalbėdamas ir įžūliai elgdamasis ką nors uja; laiko tai normaliu, priimtinu dalyku.

Viena šešiolikmetė, kurią namie vis gujo įtėvis, o mokykloje — bendramoksliai, prisipažįsta, kad septintoje klasėje pati ėmė taip elgtis su kitais: „Buvau pritvinkusi pagiežos ir prie visų kibau. Nelengva pakelti apmaudą. Kai tau skaudu, norisi išsilieti.“ Tiesa, merginos dažniausiai puola ne kumščiais, o žodžiais, bet pykčio joms netrūksta. *

Mokyklose susieina gausybė moksleivių — iš visokių šeimų, visokio  auklėjimo. Kai kurie elgiasi agresyviai, nes namuose juos moko, kad lengviausia „prasimušti“ gąsdinant ir užgauliojant.

Tokie metodai, deja, neretai pasiteisina. Jau du dešimtmečius vaikų elgseną tirianti Britų Kolumbijos universiteto prodekanė Šeli Himel sako: „Yra tokių, kurie tikslą pasiekia lipdami kitiems per galvas. Šitaip jie pelno autoritetą, pagarbą, dėmesį.“

Priekabiavimui ypač palanki dirva, kai nepakanka priežiūros. Ujamam vaikui atrodo, kad nėra kur kreiptis pagalbos, ir apgailėtina, jog iš tikrųjų nebūna kur. Lamarš mokslinių tyrimų centras prie Jorko universiteto Toronte analizuoja smurto atvejus, stebi, kaip sprendžiami konfliktai. Centro direktorės Debros Pepler vertinimu, tokie atsitikimai, kai pedagogas priekabiautoją pastebi ir sudraudžia, tesudaro apie 4 procentus mokyklose vykstančių incidentų.

Bet daktarė Pepler tvirtina, kad įsikišimas būtinas. Pasak jos, „vaikai patys apsiginti negali, nes tai jėgos klausimas. O kaskart nugalėjęs savo auką priekabiautojas vis labiau įžūlėja“.

Tad kodėl retas kuris skundžiasi engiamas? Ogi bijo, kad tuo reikalus tik pablogins. Daug jaunuolių mokykloje nuolat jaučiasi nesaugūs, baimės sukaustyti. Prie ko tai veda?

Fizinė ir emocinė žala

Jungtinių Valstijų nacionalinė mokyklų psichologų asociacija praneša, jog iš baimės kasdien pamokas praleidžia daugiau kaip 160000 vaikų. Terorizuojami jie kartais išvis nebenori kalbėti apie mokyklą ar kurią nors klasę, užsiėmimą. Dažnai vėluoja, praleidinėja pamokas, ieško dingsties visai neiti į mokyklą.

Iš ko galima suprasti, kad vaikas ujamas? Pasidaro niūrus, irzlus, nusiminęs, užsisklendęs, atrodo pavargęs, o kartais net ima įžūliai elgtis su namiškiais, bendraamžiais, draugais. Kiti, kurie viską tiktai stebi iš šalies, taip pat nukenčia: baimė ir jiems trukdo susitelkti į mokslą.

Žurnale Pediatrics in Review rašoma: „Baisiausia, koks yra priekabiavimo atoveiksmis: ujami žmonės bei visuomenė paskatinama smurtauti, tai priveda net prie savižudybių ir žmogžudysčių. Terorizuojami vaikai jaučiasi tokie bejėgiai, kad gali net prieš save pakelti ranką arba mirtinai atsikeršyti.“

Tiriamąjį darbą dirbantis Toronto universiteto sveikatos apsaugos mokslų profesorius daktaras Edas Adlafas susirūpinęs, jog „priekabiautojai ir jų aukos dažniau turi emocinių problemų arba — didelė tikimybė — turės ateityje“. 2001-aisiais mokslo metais apklausta per 225000 Ontarijo moksleivių. Pasirodo, trečdalis ar ketvirtadalis patys ieško priekabių arba kenčia nuo kitų. Vienas iš dešimties rimtai mąstė apie savižudybę.

Nuolatinės priekabės griauna asmens pasitikėjimą savimi, žaloja sveikatą, netgi žlugdo karjerą. Ujamiems žmonėms skauda galvą, kamuoja nemiga, nerimas, depresija. Kai kuriems atsiranda potrauminis stresinis sutrikimas. Ir paramos bei užuojautos jie nesusilaukia tiek, kiek galėtų tikėtis patyrę fizinį smurtą. Mat atakuojama emociškai, taigi žala ne tokia akivaizdi. Draugai ir šeimos nariai, užuot juos palaikę, dažnai tik ranka numoja į nusiskundimus.

Priekabiautojai gadina ir savo gyvenimą. Jei vaikystėje niekas nesudrausmina, tai užaugę jie, ko gero, neduos ramybės bendradarbiams. Kai kurie tyrimai rodo, jog įpratę kabinėtis vaikystėje, šio įpročio neatsisako ir suaugę. Be to, jie labiau linksta į nusikaltimus.

 Kaip atsiliepia šeimai?

Jei kuris namiškis darbe ujamas, tai gali ir visą šeimą išmušti iš pusiausvyros, atimti ramybę. Persekiojamam žmogui kartais kyla nenusakomas troškimas skaudinti artimuosius. Kita bėda — jeigu iš solidarumo šeimyniškiai arba sutuoktinis priekabiautojui kerštauja. Būna ir priešingai: persekiojamojo sutuoktinis jį patį kaltina, kam užtraukė rūpestį. O jei priekabės ilgai nesiliauja, kantrybė gali išsekti ir labai atjaučiančiam, geram partneriui. Laikui bėgant šeima kartais net išyra.

Yra buvęs ne vienas atvejis, kai priekabės sužlugdė karjerą, atėmė pragyvenimo šaltinį, sugriovė šeimą, netgi pastūmėjo į savižudybę. Maždaug pusė ar trečdalis darbe ujamų australų pripažino, kad nuo to nukenčia jų santykiai su artimaisiais — partneriu, sutuoktiniu, šeimyniškiais.

Brangiai atsieina

Priekabių ieškojimas darbovietėje, be kita ko, suduoda per kišenę patiems darbdaviams. Priekabiautojas gali būti tiek vyras, tiek ir moteris, pavyzdžiui, kandus viršininkas arba klastinga bendradarbė. Toks asmuo reikalauja viską iki paskutinės smulkmenos padaryti tobulai, be perstojo kritikuoja, negražiomis pastabomis žemina, dažniausiai — kitų akivaizdoje, ir retai kada atsiprašo ar pripažįsta negerai pasielgęs. O savo aukomis pasirenka gabius, sąžiningus, kitų mėgiamus darbuotojus.

Ujamas darbuotojas nebe toks našus. Ūpą praranda ir incidentų liudininkai, bendradarbiai. Dėl to žmonės nebėra tokie lojalūs darbdaviui ir tiek atsidavę darbui. Vienas šaltinis teigia, jog priekabiavimas Jungtinės Karalystės pramonei kasmet padaro trijų milijardų eurų nuostolį. Be to, 30 suvirš procentų atvejų, kai susergama nuo įtampos, iš tikrųjų kaltas priekabiavimas.

Aišku, priekabiavimas yra didžiulė problema. Todėl kyla klausimas: ar galima šią negerovę pažaboti, o gal ir visai išrauti su šaknimis?

[Išnaša]

[Iliustracija 7 puslapyje]

Nuolat ujamas žmogus darosi prislėgtas, vienišas

[Iliustracija 7 puslapyje]

Daugelis darbuotojų žino, ką reiškia būti ujamam