Sankt Peterburgas — Rusijos „langas į Europą“

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO RUSIJOJE

„Koks rūsčiai griežtas ir gracingas, o Petro kūriny, man tu! Myliu Nevos vilnis srautingas, krantus jos, klotus granitu“ (ALEKSANDRAS SERGEJEVIČIUS PUŠKINAS).

GERAI žinoma Puškino poema, kurios posmelis čia pacituotas, atkreipia dėmesį į miesto įkūrėją ir geografinę padėtį toli šiaurėje, kur Nevos upė įteka į Baltijos jūrą. ‘Bet kaip, — galbūt stebitės jūs, — šiaurės pelkynuose įsikūrė toks svarbus pasaulio miestas?’

Iki XVII amžiaus pabaigos Rusijos vystymuisi kliudė tai, kad trūko priėjimo prie jūros. Jauno Rusijos caro Petro Didžiojo svajonė buvo jį iškovoti ir atverti „langą į Europą“. Pietuose, prie Juodosios jūros, kelią pastojo Osmanų imperija. Todėl Petras nukreipė žvilgsnį į šiaurę, į švedų valdomas žemes palei Baltijos jūrą.

Kad įgyvendintų savo svajonę, 1700-ųjų rugpjūtį Petras paskelbė Švedijai karą. Nors iš pradžių rusų kariuomenės pastangos buvo bergždžios, Petras nepasidavė. Iki 1702-ųjų lapkričio jis privertė švedus atsitraukti nuo Ladogos. Šį didžiausią Europoje ežerą su Baltijos jūra, esančia už maždaug 60 kilometrų, jungia Nevos upė. Švedai įsitvirtino vienoje salelėje netoli Nevos ištakų. Petrui pavyko iš jų išplėšti salos tvirtovę; ją pavadino Šliselbergu.

Vėliau švedai pasipriešino rusams Ninshantso tvirtovėje, netoli tos vietos, kur Neva įteka į Baltijos jūrą. Tačiau 1703-iųjų gegužę švedų įgula čia  buvo galutinai sutriuškinta. Po šios pergalės rusai jau galėjo kontroliuoti visą deltą. Jos apsaugai Petras nieko nelaukdamas ėmė statyti Zaječio saloje tvirtovę. Taigi prieš 300 metų, 1703-iųjų gegužės 16-ąją, Petras Didysis padėjo kertinį akmenį statiniui, kuris dabar žinomas kaip Petropavlovsko tvirtovė. Tai ir priimta laikyti Sankt Peterburgo įkūrimo data. Miestas pavadintas caro šventojo globėjo, apaštalo Petro, vardu.

Būsimoji sostinė auga

Kitaip nei daugelis sostinių, Sankt Peterburgas iš pat pradžių buvo planuojamas ir statomas taip, kad taptų įspūdingu centru. Nors ir labai nutolęs į šiaurę — geografinė platuma sutampa su šių dienų Ankoridžo (Aliaska) — Peterburgas nepaliaujamai augo. Medieną atgabendavo iš Ladogos ežero apylinkių ir Novgorodo. Vienas būdų, kaip Petras parūpino statybai reikalingų akmenų, buvo kvotos. Kiekvienas rusas veždamas į Sankt Peterburgą prekių turėjo pasiimti ir nustatytą kiekį akmenų. Be to, Petras uždraudė statyti namus iš akmens — pirmiau Maskvoje, paskui ir visoje imperijoje. Dėl tos priežasties netekę darbo akmentašiai traukė į Sankt Peterburgą.

Kaip rašoma „Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje“, miestas buvo statomas „nepaprastais tempais“. Vieni po kitų radosi sausinimo kanalai, pamatai, statiniai, gatvės, cerkvės, ligoninės, vyriausybės įstaigos. Miesto įkūrimo metais pradėjo augti laivų statykla, ilgainiui tapusi Rusijos karinių jūrų pajėgų valdymo centru, kuris žinomas kaip Admiralitetas.

 1710-aisiais ėmė kilti Vasaros rūmai — carų vasaros rezidencija. 1712-aisiais Rusijos sostinė su daugybe vyriausybės įstaigų iš Maskvos buvo perkelta į Sankt Peterburgą. Tie pirmieji rūmai iš akmens, baigti 1714-aisiais, yra išlikę ligi šiol. Jie buvo skirti pirmajam miesto valdytojui Aleksandrui Menšikovui. Tais pačiais metais Petropavlovsko tvirtovėje pradėtas statyti tuo pačiu vardu pavadintas soboras su aukštai iškilusia bokšto smaile. Prie Nevos buvo ir Žiemos rūmai, kuriuos teko atstatyti keletą kartų. Vėliau iškilo dabartiniai milžiniški 1100 kambarių Žiemos rūmai. Jie yra tapę miesto centru; čia įsikūręs valstybės muziejus Ermitažas.

Pirmasis dešimtmetis pasižymėjo stulbinančiais miesto augimo tempais, — turimomis žiniomis, 1714-aisiais čia jau buvo 34500 pastatų! Ir toliau gausėjo rūmų bei kitų didžiulių statinių. Daugelis jų liudija, kokia stipri Rusijos istorijoje buvo religijos įtaka.

Pavyzdys — pusapvalis Kazanės soboras su priekine kolonada. Ši įspūdinga cerkvė puošia Nevos prospektą, kuris laikomas viena gražiausių centrinių gatvių pasaulyje. Vėliau išaugo Šv. Isakijaus soboras. Kad pelkėtas gruntas atlaikytų masyvų pastatą, sukalta apie 24000 polių. Didžiuliam kupolui paauksuoti sunaudota 100 kilogramų gryno aukso.

Stulbinančių statinių galima išvysti ir atokesnėse Sankt Peterburgo vietose. Peterhofe (dabar Petrodvorecas) 1714-aisiais buvo pradėta statyti Petro rezidencija — Didieji rūmai. Tuo pat metu gretimame miestelyje Carskoje Selo (dabartinis Puškinas) Petro žmonai buvo rengiami prabangūs Jekaterinos rūmai. Antroje to šimtmečio pusėje dveji didžiuliai  rūmai buvo pastatyti dviejuose pietiniuose priemiesčiuose, Pavlovske bei Gatčinoje.

Naujai išaugusio miesto grožį dar labiau pabrėžė šimtai tiltų, nutiestų per daugybę upių ir kanalų. Todėl Sankt Peterburgas dažnai vadinamas „Šiaurės Venecija“. Kurdami šį „vieną iš nuostabiausių ir harmoningiausių Europos miestų“, kaip jis pavadintas enciklopedijoje Encyclopædia Britannica, kartu su talentingais Rusijos architektais darbavosi jų kolegos prancūzai, vokiečiai bei italai.

Viską atlaikęs

Petro priešininkai neįsivaizdavo, su kokiu atkaklumu rusai stengsis išsaugoti savąjį langą į Europą. Knygoje Peter the Great—His Life and World rašoma: „Nuo tos dienos, kai Petras Didysis pirmą kartą įkėlė koją į teritoriją prie Nevos žiočių, ši žemė ir čia išaugęs miestas visada išliko Rusijos.“

Iš tiesų, kaip toliau sakoma toje pačioje knygoje, „šimtmečius joks su didžiule kariuomene į Rusiją vėliau įžengęs užkariautojas, — nei Karolis XII, nei Napoleonas, nei Hitleris — nepajėgė užimti šio Petro įkurto Baltijos uosto, nors per II pasaulinį karą nacių armija išlaikė miestą apsiaustyje 900 dienų“. Per tą laikotarpį čia išmirė apie milijonas žmonių — daugiausia iš šalčio ir bado 1941—1942 metų žiemą, kai speigas siekė 40 laipsnių. Tai taškas, ties kuriuo Celsijaus ir Farenheito skalės parodymai sutampa.

1914-aisiais, prasidėjus I pasauliniam karui, miestas buvo pervadintas Petrogradu. Vėliau, 1924-aisiais mirus pirmajam Sovietų Sąjungos vadovui Leninui, jam duotas Leningrado vardas. Galiausiai 1991-aisiais, žlugus Sovietų Sąjungai, sugrąžintas pradinis pavadinimas — Sankt Peterburgas.

Praturtino pasaulį

1724-aisiais Petras, likus metams iki mirties (mirė būdamas 52), savo dekretu įsteigė Rusijos Mokslų akademiją, o 1757-aisiais mieste buvo įkurta Dailės akademija. Joje studijavo tarptautinį pripažinimą vėliau pelnę XIX amžiaus Rusijos dailininkai Karlas Briulovas ir Ilja Repinas.

1819-aisiais buvo įkurtas Sankt Peterburgo Valstybinis universitetas, o laikui bėgant ir daug kitų aukštojo mokslo įstaigų. XIX amžiaus pabaigoje Sankt Peterburge gyvenęs Nobelio premijos laureatas rusų  fiziologas Ivanas Pavlovas suformulavo sąlyginio reflekso sąvoką. O rusų chemikas Dmitrijus Mendelejevas sudarė periodinę elementų lentelę, Rusijoje vadinamą Mendelejevo lentele.

Tarptautinį dėmesį patraukė ir miesto kultūrinis gyvenimas. 1738-aisiais buvo įkurta šokių akademija, ilgainiui tapusi pasaulinio garso Marijos teatru. Netrukus miestą jau puošė daugybė baleto ir koncertų salių bei teatrų. Sankt Peterburge gyveno kai kurie žymūs kompozitoriai, tarp jų Piotras Iljičius Čaikovskis, išgarsėjęs klasikiniais baletais Miegančioji gražuolė, Gulbių ežeras ir Spragtukas bei kūriniu orkestrui Iškilmingoji uvertiūra 1812 metai.

Peterburgas taip pat išugdė daug jame gyvenusių rusų poetų bei rašytojų. Aleksandras Sergejevičius Puškinas jaunas tapo, daugelio nuomone, Rusijos „žymiausiu poetu bei šiuolaikinės rusų literatūros pradininku“. Puškino kūryba padarė didžiulę įtaką literatūrai — panašiai kaip Šekspyro — ir yra verčiama į visas pagrindines kalbas. Vienas iš jo kūrinių — straipsnio pradžioje cituota poema — yra odė miestui, kurį Puškinas laikė gimtuoju. Be to, čia gyveno Fiodoras Dostojevskis, kuris, kaip rašoma enciklopedijoje The Encyclopædia Britannica, „paprastai laikomas vienu iš geriausių visų laikų romanistų“.

Todėl galima sakyti, kad tai, ką Sankt Peterburgas gavo iš Europos savo kūrimosi pradžioje, per daugelį metų grąžino jai su kaupu. Per tą laiką šio miesto gyventojai tikrai praturtino pasaulio kultūrą.

Susimąstymo metas

Savaitę nuo gegužės 24-osios iki birželio 1-osios Sankt Peterburgo 300-ųjų metinių iškilmėse dalyvavo šimtai tūkstančių svečių. Gėrėdamiesi kruopštaus pasirengimo rezultatais daugelis mąstė apie miesto grožį bei jo nepaprastą istoriją.

Taip jau sutapo, kad vos prieš savaitę Sankt Peterburge lankėsi daug svečių, atvykusių į priemiestyje įsikūrusio Jehovos liudytojų Rusijos filialo išplėstų patalpų dedikacijos iškilmes. Kitą dieną 9817 žmonių susirinko Sankt Peterburgo Kirovo stadione išklausyti dedikacijos programos apžvalgos ir padrąsinančių pranešimų apie Jehovos liudytojų veiklą daugelyje šalių.

Daugiau, nei įmanoma pamatyti

Sankt Peterburgo svečiai dažnai patiria, jog čia tiek daug visko, ką norėtųsi pamatyti, jog net nežinai, nuo ko pradėti. Tokia dilema iškyla lankantis Ermitaže. Apskaičiuota, kad prie kiekvieno eksponato stabtelint tik minutę, apeiti šimtus kambarių, kuriuose jie išdėstyti, prireiktų kelerių metų.

Kai kas vienu įspūdingiausių reginių Sankt Peterburge laiko jo baletą. Pavyzdžiui, garsiojo Marijos teatro lankytojų akį džiugina įmantrūs krištolo sietynai, tviskantis interjeras, kuriam papuošti sunaudota beveik 400 kilogramų aukso. Tokioje jaukioje aplinkoje tikrai malonu žiūrėti vienos geriausių pasaulyje baleto trupių spektaklį.

Žvalgantis į grakščius namus, išsirikiavusius palei Nevos upę, maloniai nuteikia net paprasčiausias pasivaikščiojimas po šį miestą, kuriame gyvena apie penkis milijonus žmonių. Vien kelionė nuostabiuoju labai giliai po žeme įrengtu metro tampa džiaugsmingu kultūriniu įvykiu. Čia maždaug 98 kilometrų ruožu tarp daugiau kaip 50 stočių kasdien važiuoja per du milijonus keleivių. Kai kurios stotys — vienos gražiausių pasaulyje. 1955-aisiais, kai buvo atidarytas metro, laikraštis The New York Times jas pavadino „dvidešimtojo amžiaus požeminiais rūmais“.

Iš tikrųjų negali nesižavėti tiek puikia Sankt Peterburgo architektūra bei jo augimu, tiek išsaugotu grožio, meno, kultūros, mokslo bei muzikos paveldu. Kad ir kuo domėtųsi svečias, jis greičiausiai pritars minčiai iš žinyno, kuriame Sankt Peterburgas pavadintas „vienu gražiausių Europos miestų“.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Miesto įkūrėjas Petras Didysis

[Iliustracija 24 puslapyje]

Petropavlovsko tvirtovė ir jos soboras, kur buvo padėti Sankt Peterburgo pamatai

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Žiemos rūmai prie Nevos upės, dabar Ermitažo muziejus (dešinėje interjeras)

[Šaltinio nuoroda]

The State Hermitage Museum, St. Petersburg

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Didieji rūmai

[Iliustracija 25 puslapyje]

Sankt Peterburgas vadinamas „Šiaurės Venecija“

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Pasaulinio garso Marijos teatras

[Šaltinių nuorodos]

Steve Raymer/National Geographic Image Collection

Photo by Natasha Razina

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Sankt Peterburgo metro stotys apibūdinamos kaip „požeminiai rūmai“

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 23 puslapyje]

Nuotrauka viršuje: Edward Slater/Index Stock Photography; paveikslas ir herbai: The State Hermitage Museum, St. Petersburg