Biblijos požiūris

Ar Dievas laimina mus turtais?

„Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša.“ (PATARLIŲ 10:22, Brb)

AR AUKŠČIAU pacituotoje Biblijos eilutėje norima pasakyti, kad Dievas laimina savo tarnus materialinėmis gėrybėmis? Kai kurie žmonės taip mano. Apsvarstyk, ką pasakė vienas Australijos sekmininkų pastorius ir knygos autorius: „[Savo] knygoje papasakosiu, kodėl jums reikia daugiau pinigų, o paskui — kaip galite jų įsigyti... Jei pajėgsite pakeisti savo mąstymą ir išsiugdysite tinkamą požiūrį į pinigus, neabejoju, kad Dievas jus palaimins, suteiks gerovę ir niekada nebestokosite pinigų.“

Tačiau iš šio tvirtinimo reikėtų suprasti, jog neturtingiems žmonėms Dievas nėra palankus. Ar materialinė gerovė išties yra Dievo malonės ženklas?

Buvo palaiminti tikslingai

Biblijoje aprašyta atvejų, kai savo ištikimus tarnus Dievas laimindavo turtais. Pavyzdžiui, Jokūbas išėjo iš namų tik su lazda, o po 20 metų grįžo su tiek avių, galvijų ir asilų, jog galėjo sudaryti dvi stovyklas. Biblijoje sakoma, kad Jokūbą klestėjimu apdovanojo Dievas. (Pradžios 32:11 [32:10, Brb]) Kitas pavyzdys: Jobas neteko visos nuosavybės, bet vėliau su Jehovos pagalba įsigijo „keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių“. (Jobo 42:12) Karaliui Saliamonui Jehova davė tiek daug turtų, kad garsas apie juos neišblėso iki mūsų dienų. (1 Karalių 3:13)

 Kita vertus, Biblijoje minima daugybė ištikimų, nuolankių Dievo garbintojų, kurie gyveno neturtingai. Žinoma, Dievas nedaro taip, kad vienus baustų skurdu, o kitus laimintų klestėjimu. Tad dėl kokios priežasties Dievas kai kuriuos apdovanodavo turtais?

Kiekvienu atveju atsakymas skirtingas. Jokūbo įgytos materialinės gėrybės padėjo augti tautai, iš kurios turėjo kilti pažadėtoji Sėkla. (Pradžios 22:17, 18) Jobui suteikta gerovė išsklaidė bet kokias abejones, kas jam sukėlė didžiules nelaimes, ir tuo buvo pašlovintas Jehovos vardas. (Jokūbo 5:11) O Saliamonas nemažą dalį Dievo parūpintų turtų panaudojo didingai šventyklai pastatyti. (1 Karalių 7:47-51) Įdomu, kad Jehova taip pat Saliamoną paskatino iš savo patirties užrašyti, kokia ribota turtų vertė. (Mokytojo 2:3-11; 5:9; 7:12)

Kaip Dievas mus laimina

Jėzus liepė savo sekėjams ‘per daug nesirūpinti’ nuosavybe ir tuo mokė juos turėti deramą požiūrį į pinigus. Jėzus aiškino, kad net Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip lauko lelijos. Vis dėlto jis pasakė: „Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, ... tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?“ Jėzus patikino krikščionis, kad jei šie pirmiausiai ieškos Karalystės ir Dievo teisumo, tada maistas, drabužiai ir pastogė jiems bus pridėta. (Mato 6:25, 28-33) Kaip Dievas ištesi savo pažadą?

Biblijos patarimų laikymasis daugiausiai teikia dvasinių palaimų. (Patarlių 10:22, Brb) Bet atneša ir kitokios naudos. Pavyzdžiui, Dievo Žodyje krikščionims liepiama: „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso.“ (Efeziečiams 4:28) Ten taip pat sakoma, kad „tingi ranka neša skurdą, o darbščiųjų rankos praturtina“. (Patarlių 10:4) Sąžiningiems, darbštiems krikščionims, kurie laikosi šių patarimų, darbdaviai dažnai teikia pirmenybę. Tai gali būti palaima.

Biblija taip pat moko krikščionis vengti lošimo — godumą skatinančios pramogos, kūną teršiančio rūkymo ir žlugdančio įpročio girtauti. (1 Korintiečiams 6:9, 10; 2 Korintiečiams 7:1; Efeziečiams 5:5) Besilaikantieji šių patarimų sutaupo pinigų ir pagerėja sveikata.

Kai kas vertingesnio už sidabrą ir auksą

Vis dėlto materialinio klestėjimo negalima laikyti patikimu Dievo pritarimo ir laiminimo įrodymu. Pavyzdžiui, Jėzus atskleidė kai kurių Laodikėjos krikščionių dvasinį skurdumą tardamas: „Tu juk sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju’, — o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas.“ (Apreiškimo 3:17) Antra vertus, neturtingiems, bet dvasiškai sveikiems Smirnos krikščionims Jėzus sakė: „Aš žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą — o vis dėlto tu turtingas!“ (Apreiškimo 2:9) Pastarieji krikščionys tikriausiai patyrė finansinių sunkumų, nes buvo persekiojami dėl savo ištikimybės, tačiau įgijo turtų, kur kas vertingesnių už sidabrą ir auksą. (Patarlių 22:1; Hebrajams 10:34)

Jehova Dievas laimina pastangas tų, kurie stengiasi vykdyti jo valią. (Psalmyno 1:2, 3) Tokiems žmonėms jis teikia jėgų ir sumanumo, kaip ištverti mėginimus, aprūpinti savo šeimą ir pirmiausiai ieškoti Karalystės. (Psalmyno 37:25; Mato 6:31-33; Filipiečiams 4:12, 13) Taigi užuot laikę materialines gėrybes pagrindine Dievo palaima, tikrieji krikščionys stengiasi „lobti gerais darbais“. Ugdydamiesi artimus santykius su Kūrėju krikščionys ‘susikrauna lobį — gerus pamatus ateičiai’. (1 Timotiejui 6:17-19; Morkaus 12:42-44)