Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kai nugriaudėjo sprogimai

Kai nugriaudėjo sprogimai

Kai nugriaudėjo sprogimai

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO EKVADORE

RIOBAMBOS mieste, Ekvadore, 2002 metų lapkričio 20-oji buvo tyli, rami. Giedrame danguje kybojo balti pūkiniai debesėliai. Aplinkui stūksojo sniego kepurėm apsidangstę ugnikalniai — gražūs lyg paveikslėlyje. Čia, maždaug 2700 metrų virš jūros lygio Andų kalnuose, 124000 vietinių gyventojų dirbo kasdienius darbus ir nė nenujautė, kas jų laukia. Tik staiga popietės tyloje trenkė kurtinantis sprogimas! Langai ir net grindys suvirpėjo. Pakilo baisus grybą primenantis debesis.

Nepraėjus nė dešimt minučių nugriaudėjo antras sprogimas, nusirito galinga smūginė banga. Išbyrėjo langų stiklai, nuo vyrių nulėkė durys. Šįkart pašoko sūkuriuojantis ugnies ir dūmų debesis, kur kas didesnis už pirmąjį. Sprogimai, blyksniai nesiliovė.

Apie 400 metrų nuo nelaimės epicentro gyveno šešiasdešimtmečių Jehovos liudytojų pora Chosė ir Ana. Smūgio banga parbloškė juos ant grindų. Ana kaip tik stovėjo prie paradinių durų, kada jos išvirto ir atsitrenkė į sieną. Persigandę abu puolė į kitą namo galą ir nedaug trūko, kad juos būtų užgriuvusios lubos. Vis dėlto jiedu išspruko į vidinį kiemelį ir ten susiglaudę meldėsi. Laimei, po 15 minučių atvažiavo jų pasiimti sūnus.

Ne visiems baigėsi taip gerai. Kilo panika. Traukėsi minios žmonių. Šaukė, klykė. Kažkas paslydęs griuvo ant stiklo šukių nusėto šaligatvio. Automobiliai, autobusai, sunkvežimiai lėkė iš miesto kaip pašėlę. Vienpusio eismo gatvėmis kai kurie važiavo priešinga kryptimi! Kas išbėgo tiesiog iš mokyklos ar darbovietės, apie savo artimuosius beveik parą nieko nežinojo.

Nuo ko prasidėjo sąmyšis? Gaisras karinės bazės požeminiame ginklų sandėlyje sukėlė didžiulę grandininę reakciją: ėmė sproginėti signalinės raketos, rankinės granatos, tankų ir mortyrų sviediniai. Sprogimams nesiliaujant, policija per garsiakalbius liepė visiems evakuotis ir atsitraukti nuo miesto bent per 15 kilometrų.

Greitai Riobamba ištuštėjo. Tūkstančiai gyventojų užtvindė iš miesto vedantį plentą. Vėsią naktį plonai apsirengę jie gūžėsi nuo šalčio. Po kelių valandų sprogimai aptilo. Šaltis — ne draugas, tad žmonės nedrąsiai pasuko atgal. Išaušus rytui daugelis pamatė, kaip smarkiai nukentėjo jų namai — langai, durys, stogai, lubos, sienos. Viena šeima rado stiklo šukių susmigusių kaip durklai į lovos čiužinį. Kiti namuose ir kieme aptiko sprogmenų skeveldrų.

Iš pradžių buvo pranešta, kad bent 7 asmenys žuvo, 538 sužeisti ir apgadinta 18000 pastatų. Nė vienas iš gyvenančių toje vietovėje 950 Jehovos liudytojų nežuvo, nors dviem teko gydytis dideles kirstines žaizdas.

Pagalba nelaimės ištiktiesiems

Tos apylinkės Jehovos liudytojų susirinkimų vyresnieji norėdami sužinoti, kaip yra su tikėjimo broliais, ėmė juos lankyti jau kitą rytą po sprogimų. Jehovos liudytojų keliaujantysis tarnas tą pačią dieną susitiko su miesto ir rajono trylikos susirinkimų vyresniaisiais išsiaiškinti, kiek materialinės žalos padaryta ir kiek bendratikių patyrė traumas. Jis prašė vyresniųjų pakelti emociškai ir dvasiškai negandos ištiktuosius. Net ir tokiomis sunkiomis aplinkybėmis dalyvauti krikščionių sueigose labai svarbu. (Hebrajams 10:24, 25) Tad jau kitą vakarą po nelaimės susirinkimai rengė sueigas kaip įprasta.

Per ketvirtadienį ir penktadienį buvo sudaryta ir pasiųsta išsami ataskaita Jehovos liudytojų filialui Gvajakilyje. Nurodyta, kiek nukentėję liudytojų namai, informuota, kad nedelsiant reikia užtaisyti šimtus išdužusių langų, antraip gyventojai šals. Per kelias valandas filialas skubiam remontui nupirko didžiulių polietileno plėvelės ritinių, lipniosios juostos, vinių.

Sunkvežimis su medžiagomis iš filialo atvyko šeštadienį, 9 valandą ryto. Bendratikių namuose jau plušėjo liudytojų grupelės. Vyrai ir moterys padėjo rinkti stiklo šukes, ruošė užtaisyti plėvele langus. Viena Karalystės salė tapo darbų organizavimo centru. Kad lengviau būtų karpyti plėvelę, ant grindų pažymėjo matmenis. Sukarpę reikiamais gabalais pristatydavo remonto brigadoms.

Minėtasis Chosė pasakoja: „Kai po sprogimų grįžome kitos dienos popietę namo, broliai jau valė nuolaužas. Šeštadienį kaimynas priėjęs gėrėjosi užtaisytais langais ir paklausė: ‘Kiek tau kainavo?’“ Kaip jis nustebo sužinojęs, kad viskas padaryta nemokamai!

Iki šeštadienio vakaro maždaug 200 savanorių iš vietinių susirinkimų užtaisė bendratikiams 91 namo langus. Nepamiršo ir kitų žmonių. Vienas laikraštis išspausdino namo, prie kurio darbavosi liudytojai, nuotrauką ir parašė, kad iš aštuonių to namo gyventojų tik viena yra Jehovos liudytoja.

Emocinė parama

Ši nelaimė, aišku, sudavė emocinį smūgį. Lapkričio 25 dieną, pirmadienį, penktą valandą po pietų buvo surengta speciali sueiga vietiniams liudytojams paguosti. Programą vedė šalies filialo atstovai. Be elektros apšvietimo sueiga vėliau vykti negalėjo. Laikas atrodė kiek nepatogus, tad buvo laukiama apie 600 dalyvių. Tačiau į Riobambos asamblėjų salę susirinko didelė minia — 1421 asmuo, tarp jų ir nemažai liudytojų kaimynų! Teminė Šventojo Rašto eilutė buvo Psalmyno 4:8: „Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu vienas, Viešpatie, leidi be rūpesčio ilsėtis.“ (Brb) Visi dalyviai labai dėkojo už pastiprinančią dvasinę programą.

Po programos tėvams išdalinta šimtai egzempliorių straipsnio „Stichinės nelaimės. Kaip padėti vaikui?“ (1996 m. birželio 22 d.) Jame rašoma:

„JAV Federalinė nepaprastųjų situacijų agentūra (FEMA) pažymi, jog iškart po nelaimės vaikas dažnai baiminasi, kad (1) bus paliktas vienas, (2) pasimes nuo šeimos, (3) kad vėl viskas pasikartos ir (4) kas nors susižeis arba žus.“ Remiantis šiuo straipsniu tėvams buvo patarta:

1. Visa šeima tegu laikosi drauge.

2. Ramiai viską paaiškinkite.

3. Skatinkite vaiką išsisakyti.

4. Įtraukite jį į valymo darbus.

Paskui likusias Atsibuskite! straipsnio kopijas dalijo kaimynams ir Biblijos studijuotojams.

Trims savaitėms praėjus po sprogimo buvo nupirkta medžiagų didesniam remontui. Dėjo naujus langus, lubas, dengė stogus. Dar per tris savaites darbus baigė. Suremontavo ir dvi Karalystės sales. Daug kas dėkojo už tokią meilingą pagalbą.

Šiomis „paskutinėmis dienomis“ dažnai įvyksta nelaimių. (2 Timotiejui 3:1-5) Bet Jehovos liudytojai padeda vieni kitiems ir kaimynams. Tai rodo, koks galingas tikrųjų krikščionių tikėjimas. Gerai pasakė Chosė: „Kada tik reikia, Jehovos organizacija atskuba mums į pagalbą.“

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Į talką atėjo apie 200 liudytojų savanorių. Išmatavo, išpjovė, įstatė naujus langus, pakeitė stogų dangą