Kas kaip bendrauja

„Jei nebendrautų, individas tebūtų atskira sala, nesusieinanti su kitomis salomis“ (iš knygos „The Language of Animals“).

MIŠKE, savanoje, net jūsų paties darže bendrauja nesuskaitoma daugybė gyvų padarų. Knygoje The Language of Animals rašoma: „Gyvūnai pasitelkia visas jusles: signalizuoja galūnių judesiais ir kūno laikysena, skleidžia bei suuodžia subtilius (o išsigandęs skunsas — nelabai subtilius) kvapus, cypsi, klyksi, čiulba, čirškia, susižino elektros signalais, blykčioja šviesomis, keičia odos spalvą, šoka, virpina ir bildena paviršių, kuriuo vaikšto.“ O ką visi tie ženklai reiškia?

Gyvūnų siunčiamus signalus gamtininkai perpranta atidžiai stebėdami. Štai dekoratyvinė vištelė, pamačiusi keturkojį grobuonį, tarkim, žebenkštį, perspėja savo pulką rėžiančiu ka ka ka. Bet jeigu atskrenda vanagas, ji praneša apie tai vienu ilgu karktelėjimu. Abiem atvejais pulkas atitinkamai ir sureaguoja. Taigi šių paukščių signalai ne bereikšmiai. Pastebėta, jog tokiais prasmingais ženklais susižino ir kiti paukščiai.

Knygoje Songs, Roars, and Rituals aiškinama: „Vienas iš pagrindinių būdų tyrinėti gyvūnų bendravimą — įrašyti tam tikrą signalą ir leidžiant įrašą žiūrėti, ar gyvūnas reaguoja vis taip pat.“ Bandymai su dekoratyvinėmis vištelėmis patvirtino, kas jau pastebėta įprastinėje aplinkoje. Šiuo metodu tiriami net vorai. Voro vilko patinėlis stengiasi patraukti patelės dėmesį mojuodamas plaukuotomis priešakinėmis kojomis. Ir kuo ji susivilioja? Norėdami išsiaiškinti, gamtininkai darė eksperimentą: nufilmavo patinėlį ir vaizdo įraše jam nuo kojų pašalino plaukų kuokštelius. Toks modifikuotas voras patelės visai nebedomino. Kas paaiškėjo? Matyt, jai rūpi tiktai plaukuotomis kojomis mosuojantys patinėliai!

 Bendravimas kvapais

Daugelis gyvių signalus perduoda stipriomis cheminėmis medžiagomis, vadinamaisiais feromonais, — paprastai tam tikrų liaukų išskyromis arba šlapimu, išmatomis. Kaip tvora ir lentelė su pavarde arba numeriu rodo, kad sklypas priklauso kokiam nors žmogui, taip feromonai žymi gyvūno (pavyzdžiui, šuns arba katės) teritoriją. Šitoks paženklinimas akiai nematomas, bet labai veiksmingas: tos pačios rūšies atstovams padeda išlaikyti tarp savęs optimalų atstumą.

Feromonai ne vien teritoriją žymi. Jie kaip cheminė skelbimų lenta, kurią kiti atidžiai „skaito“. Knygoje How Animals Communicate rašoma, jog kvapas „tikriausiai informuoja apie patį gyventoją — jo amžių, lytį, jėgą, kitas ypatybes, reprodukcinio ciklo stadiją... Gyvūno išskyrų kvapas — tarsi pasas individo tapatybei nustatyti“. Tad, suprantama, gyvūnams labai svarbu visur palikti ženklą, ir tai gerai žino zoologijos sodų prižiūrėtojai. Vos tik jie išplauna aptvarus arba narvus, augintiniai tuojau vėl pažymi savo plotą. Minėtoje knygoje dar sakoma, kad „jeigu nejaučia savo kvapo, gyvūnas būna įsitempęs ir nenormaliai elgiasi, kartais netgi darosi nebevaisingas“.

Be feromonų neapsieina nė vabzdžiai. Vienokie feromonai jiems duoda impulsą pavojaus atveju spiestis draugėn ir pulti priešą, kitokie — traukia prie maisto ar tinkamos gūžtos. Ypač gerai juntami lytiniai feromonai. Štai šilkaverpio patinėlis turi porą įmantrių čiuptuvėlių, tarsi miniatiūrinių paparčio lapų. Jie tokie jautrūs, kad aptinka net ir vieną vienintelę patelės lytinio  feromono molekulę! Radęs jų 200 patinėlis jau pradeda dairytis patelės. Beje, reikia pridurti, jog ne vien gyvūnai palaiko ryšį cheminiais signalais.

„Kalbantys“ augalai

Ar žinote, kad augalai taip pat bendrauja — ir tarpusavyje, ir su gyviais? Kaip rašoma žurnale Discover, olandų mokslininkai nustatė, jog voratinklinių erkių apnikta lenktasėklė pupelė siunčia cheminį nelaimės signalą ir „prisišaukia“ medžiojančių voratinklines erkes voragyvių. Panašiai kukurūzai, tabakas bei medvilnė vikšrų puolami išskiria cheminių medžiagų, viliojančių vapsvas — mirtiną vikšrų priešą. Anot vienos specialistės, „augalas pasako ne vien, kad yra alinamas, bet ir kas jį alina. Tai tokia sudėtinga ir nuostabi sistema“.

Ne mažiau žavu ir kaip augalai tarpusavyje bendrauja. Gamtininkai įsitikino, kad „gluosniai, tuopos, alksniai, beržai girdi saviškius, miežių daigai irgi klausosi vieni kitų. Jei tik kurį apninka kenkėjai — vikšrai, grybelis, miltligė ar voratinklinės erkės, ... jis siunčia cheminius signalus ir, atrodo, paskatina sveikus aplinkinius augalus ruoštis gynybai“, — aiškinama žurnale Discover. Į tokius pavojaus ženklus reaguoja net kitų rūšių žalumynai.

Kenkėjų apipultas arba perspėjimą gavęs augalas pradeda kontrpuolimą: išskiria toksinų, nuo kurių vabzdžiai žūva, arba tam tikrais cheminiais junginiais sutrikdo, net sustabdo jų maisto asimiliaciją. Šioje srityje dar nusimato įdomių atradimų. Galbūt kai kas bus naudinga ir žemės ūkiui.

„Morzės abėcėlės“ žybsniai

„Žvaigždėto dangaus fone lakiojančios mažos lempelės teikė mano paprastai priemiesčio sodybai ypatingo žavesio“, — ekologė Siuzan Tvit rašė apie jonvabalius. Jų šviesinis žodynas apima viską „nuo įprasto signalinio švytėjimo iki sudėtingo potencialių partnerių susiblykčiojimo“, — sako Tvit. Ir šviečia jie tai žalia, tai geltona, tai oranžine liepsnele. Kadangi patelės skraido retai, daugiausia matome žiburiuojančius patinėlius. (Žiūrėkite langą „Šalta jonvabalio šviesa“.)

Kiekviena iš 1900 jonvabalių rūšių žybčioja vis savaip, pavyzdžiui, mirkteli tris kartus, maždaug sekundės tarpais, arba paleidžia ištisą seriją nevienodos trukmės ir dažnumo blyksnių. Ieškodamas sau poros vabalas skraidžioja žybsėdamas tuoktuvių kodą. „Patelė ritmą atpažįsta“, — aiškina žurnalas Audubon, ir „tik jos rūšiai būdingais intervalais mirksi ‘štai aš’“. Patinėlis nebylų kvietimą supranta ir atskrenda.

Sparnuotieji giesmininkai

„Trukme, įvairove ir sudėtingumu jokia kita garsinė išraiška gyvūnijos pasaulyje neprilygsta paukščio giesmei“, — knygoje The Life of Birds rašo Deividas Atenboras. Beje, sparnuočio giesmelė kyla ne iš gerklų, o iš vadinamosios rėklės giliai krūtinėje, kur trachėja šakojasi į plaučius.

 Giesmes paukščiai ir paveldi, ir išmoksta iš tėvų. Skirtinguose pasaulio kraštuose jų „tarmės“ nevienodos. Knyga The Life of Birds pasakoja: „Devynioliktajame amžiuje į Australiją buvo atvežta juodųjų strazdų, kad tėvynės gaidom glostytų Europos išeivių ausį, bet dabar tų strazdų palikuonys čiulba savotiška Australijos tarme.“ Netgi pačiu balsingiausiu laikomas lyrauodegio patinėlis bemaž visas melodijas yra nusiklausęs nuo kitų paukščių. Jis tikrai gabus mėgdžiotojas. Kad ir ką išgirstų — muzikuojant, šunį skalijant, signalizaciją kaukiant, kirvį taukšint, net fotoaparato varikliuką zirziant, — be vargo atkartoja! Ir, aišku, tuo stengiasi padaryti įspūdį savo išrinktajai.

Genys snapu irgi ne vien ieškosi maisto. Jis kaip tikras sparnuočių būgnininkas stuksendamas į skambų tuščiavidurį rąstą ar kokią medžio šaką siunčia kitiems žinias. Kartais net „išmėgina įdomius naujus instrumentus [...]: gofruotos skardos stogą ar metalinį dūmtraukį“, — sako Atenboras. Paukščiai bendrauja ir regimaisiais signalais, su muzikiniu akompanimentu ar be jo. Antai išskleidę rodo vienas kitam įvairiaspalves plunksnas.

Didysis palmių kakadu signalus perduoda visaip: mušamaisiais „instrumentais“, balsu, ritmiškais judesiais, demonstruodamas plunksnas. Nusilaužęs parankią šakelę  sugriebia nagais ir bildena į sausą kamieną, skėsčioja sparnus, linguoja galva, klykauja — skelbia, kad čia jo teritorija. Geras aktorius!

Kai kurie paukščiai „susišneka“ ir su keturkojais. Štai kad ir medrodis — daugiausiai Afrikoje paplitęs strazdą primenantis sparnuotis. Ne veltui medrodžiu vadinamas. Savotiškai šaukdamas jis veda bitėdį barsuką, kiauninių šeimos žvėrelį, prie medžio, kur yra bičių lizdas. O nutūpęs ten prabyla jau kitokiu balsu, tarytum sako: „Medus čia pat!“ Smaližiui bitėdžiam barsukui belieka prakrapštyti surastąją drevę.

Kaip bendrauja po vandeniu

Išradus hidrofoną, klausymosi po vandeniu prietaisą, gamtininkus nustebino iš gelmių sklindantys įvairiausi garsai. Ir jų tiek daug — nuo gausmo iki klyksmo ir spiegsmo, kad povandenininkai nesunkiai užmaskuoja savo pačių technikos ūžesį. Bet žuvys ne šiaip sau triukšmauja. Knygoje Secret Languages of the Sea jūrų biologas Robertas Burdžesas rašo: „Viena žuvis kriukteli, sukudakuoja, suskalija ir vėl viską tiksliai pakartoja, kita spragteli, tarkšteli, paskui sugirgžda, sudžerška.“

Žuvys balso stygų neturi, tad iš kur tie garsai? Burdžesas aiškina, jog vienos jų raumenimis tol „virpina savo plaukiamąją pūslę it balioną“, kol ima skambėti kaip būgnas. Kitos griežia dantimis, dunksi, pliaukši žiaunų dangteliais. Ar jos tik beprasmiškai „plepa“? Aišku, ne. Žuvys, kaip ir sausumos gyvūnai, garsus skleidžia tam, kad „susirastų porą, orientuotųsi aplinkoje, atsigintų nuo priešų ir apskritai kad palaikytų tarpusavio ryšį, atbaidytų kitus“, — sako Burdžesas.

Žuvų gera klausa. Daugelis rūšių turi vidines ausis ir išilgai šonų einančią jautrių slėgiui ląstelių juostą, vadinamąją šoninę liniją, kuria junta vandeniu persiduodančias garso bangas.

Aukštesnė bendrystės pakopa

Kalbotyros profesorius Noamas Chomskis rašė: „Tirdami žmonių kalbą apčiuopiame, kaip įprasta sakyti, ‘žmogaus esybę’ — išskirtinę proto galią, kokios, mūsų žiniomis, neturi niekas kitas, tik žmogus.“ Panašiai teigė kalbotyros ir sociologijos profesorė Barbara Lust: „Iki trejų metukų vaikas kuo puikiausiai perpranta kalbos struktūrą, sintaksę — tokią sudėtingą ir precizišką, jog šio proceso gerai nepaaiškinsi jokia šiuolaikine mokymosi teorija.“

Tačiau žmonių kalbos stebuklą protingai paaiškina Biblija.  Sako, kad tai Kūrėjo, Jehovos Dievo, dovana. Jis padaręs žmogų pagal savo „atvaizdą“. (Pradžios 1:27, Brb) Bet įdomu, kaip mūsų kalbos menas parodo, kad turime tai, kas būdinga Dievui?

Pavyzdys — gebėjimas ką nors įvardyti. Kalbinės komunikacijos žinovas profesorius Frenkas Dansas rašė, kad žmogus yra „vienintelė būtybė, mokanti duoti vardus“. Šventasis Raštas rodo, jog tuo mes panašūs į Dievą. Pasakojime apie visatos kūrimą jau pačioje pradžioje tvirtinama, kad „Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi“. (Pradžios 1:5) Kaip teigiama Izaijo 40:26, Dievas net kiekvienai žvaigždei davė vardą. Tik pagalvokite, ką tai reiškia!

Sukurtąjį žmogų Adomą Dievas įpareigojo suteikti gyvūnams vardus. Kiek čia reikėjo pastabumo, išradingumo! Vėliau Adomas pavadino žmoną Ieva. O ši praminė pirmagimį Kainu. (Pradžios 2:19, 20; 3:20; 4:1) Nuo tada žmonės nepalieka be pavadinimo jokio daikto, ir visa tai — dėl bendravimo. Įsivaizduokite, kaip būtų sunku susišnekėti, jei niekas pasaulyje neturėtų vardų nei pavadinimų!

Žmonės, kaip matome, nori ir sugeba įvardyti daiktus, tačiau tuo neapsiriboja. Galiausiai mes ne vien žodžiais bendraujame. Juk mokam perteikti beveik viską — nuo sudėtingiausių minčių iki švelniausių jausmų. Bet dabar pakalbėsime dar apie kitokį bendravimą, mums patį svarbiausią.

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

ŠALTA JONVABALIO ŠVIESA

Kaitinamoji lempa daugiau kaip 90 procentų energijos išeikvoja šilumos pavidalu. O jonvabalio šviečiamasis mechanizmas — sudėtingos cheminės reakcijos — yra net 90—98 procentų našumo ir šilumos beveik neišskiria. Todėl jo šviesa ir vadinama šaltąja. Tą šviesą sukuriančios cheminės reakcijos vyksta fotogeninėse ląstelėse. Nervų sistema švytėjimą tai įjungia, tai išjungia.

[Šaltinio nuoroda]

John M. Burnley/Bruce Coleman Inc.

[Rėmelis/iliustracija 8, 9 puslapiuose]

KAIP BŪTI GERESNIU PAŠNEKOVU

1. Atidžiai klausykis kalbančiojo ir pokalbyje nedominuok. Nieko baisaus, jei kokį žodį ištarsi ne taip ar padarysi gramatinę klaidą, bet jeigu tik kalbėsi ir neklausysi, pašnekovui nepatiks. „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti“, — sako Biblija. (Jokūbo 1:19)

2. Viskuo domėkis. Skaityk įvairią literatūrą, bet išrankiai. Žiniomis dalykis kuklia, nuolankia dvasia. (Psalmyno 5:6 [5:5, Brb]; Patarlių 11:2)

3. Savo žodyną turtink tokiais žodžiais, kurie iš tikrųjų pravers, tačiau nesistenk sublizgėti aukštomis frazėmis. Apie Jėzų sakė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ (Jono 7:46) Vis dėlto jį suprato net ir „paprasti, nemokyti“. (Apaštalų darbų 4:13)

4. Kalbėk aiškiai, žodžius tark taisyklingai, bet ne perdėtai, ne dirbtinai. Artikuliuota šneka, kai žodžiai neveliami ir nenukandamos galūnės, skamba tauriai; malonu tokios klausytis. (1 Korintiečiams 14:7-9)

5. Pripažink, jog kalba yra Dievo dovana, ir niekad nenaudok jos piktam. (Jokūbo 1:17)

[Iliustracija 5 puslapyje]

Šilkaverpio ypač jautrūs čiuptuvėliai

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Phil Pellitteri

[Iliustracija 6, 7 puslapiuose]

Genys

[Iliustracija 7 puslapyje]

Rojaus paukštis

[Šaltinio nuoroda]

© Michael S. Yamashita/CORBIS

[Iliustracija 7 puslapyje]

Didysis palmių kakadu

[Šaltinio nuoroda]

Roland Seitre