Pinjata — senovės paprotys

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO MEKSIKOJE

KAIMYNYSTĖJE vaikai kažką švenčia. Pasigirsta audringi šūksniai: „Dale! Dale! Dale!“ (Trenk! Trenk! Trenk!) Pažvelgiame į kiemą ir pamatome ryškiaspalvį popierinį asiliuką, pakabintą tarp dviejų medžių. Vienas iš vaikų užrištomis akimis tranko jį lazda — mėgina sudaužyti. Svečiai ragina vaiką šūksniais. Pagaliau asiliukas dūžta ir iš jo pasipila saldainiai, vaisiai bei žaislai. Kvatodami visi puola rinkti dovanų. Regis, tai smagi pramoga. Sužinojome, kad toks asiliukas vadinamas pinjata (isp. piñata) ir jo sudaužymas tapo papročiu Meksikoje bei keliose kitose Lotynų Amerikos šalyse.

Susidomėjome, kodėl pinjata tokia populiari. Kokia jos kilmė? Ar pinjatos sudaužymas turi kokią reikšmę? Nutarėme patyrinėti.

Pinjatos kilmė

Apskritai laikomasi nuomonės, jog galbūt kinai pirmieji darė kažką panašaus į pinjatos daužymą švęsdami Naujuosius metus, kurie taip pat žymėdavo pavasario pradžią. Padarydavo karvių, jaučių ar buivolų figūras, papuošdavo jas spalvotu popieriumi ir užpildydavo penkių rūšių sėklomis. Figūros būdavo daužomos spalvotais pagaliais. Jas dengusį popierių sudegindavo, o pelenus surinkdavo ir laikydavo, kad atneštų sėkmę ateinančiais metais.

Manoma, jog XIII amžiuje šį paprotį iš Kinijos į Italiją parvežė venecijietis keliautojas Markas Polas. Čia ir duotas pavadinimas: itališkas žodis pignatta reiškia „trapus puodas“. Į pinjatą vietoj sėklų pridėdavo visokių niekučių, papuošalų ar saldumynų. Vėliau paprotys paplito Ispanijoje. Pinjatos sudaužymas pirmąjį gavėnios sekmadienį virto tradicija. * Matyt, XVI amžiaus pradžioje ispanų misionieriai nugabeno pinjatą į Meksiką.

Tačiau misionieriai tikriausiai nustebo (kaip ir mes) sužinoję, kad meksikiečiai jau turėjo panašią tradiciją. Actekai metų pabaigoje švęsdami Vicilopočtlio, jų saulės ir karo dievo, gimtadienį šventykloje ant stulpo padėdavo puodynę. Ji būdavo išpuošta spalvingomis plunksnomis, o į vidų prikrauta smulkių brangenybių. Vėliau ją sudaužydavo pagaliu. Išbyrėjusios brangenybės būdavo auka dievo atvaizdui.  Majai irgi žaisdavo panašų žaidimą: užrištomis akimis mušdavo pakabintą ant virvės molinį puodą.

Siekdami atversti indėnus į krikščionybę ispanų misionieriai išradingai pasinaudojo pinjata sakydami, kad ji, be kita ko, simbolizuoja krikščionies pastangas įveikti Velnią ir nuodėmę. Tradicinė pinjata buvo molinis puodas, apklijuotas spalvotu popieriumi — septynkampės žvaigždės forma su kutais galuose. Sakoma, jog žvaigždės smaigaliai vaizduoja septynias didžiąsias nuodėmes: gobšumą, nesaikingumą valgant ir geriant, tingumą, puikybę, pavydą, rūstumą ir gašlumą. Smūgiavimas užrištomis akimis simbolizavo aklą tikėjimą bei ryžtą įveikti pagundą ar blogį. Gėrybės puodo viduje būdavo atpildas.

Pinjata šiandien

Vėliau pinjatos daužymas įtrauktas į prieškalėdines posadų (isp. posadas) * apeigas ir ši tradicija liko iki mūsų dienų. (Žvaigždės formos pinjata vaizduoja žvaigždę, nuvedusią astrologus į Betliejų.) Be jos neapsieinama ir per gimtadienio vakarėlius. Meksika taip pagarsėjo pinjata, kad net ėmė eksportuoti tuos dirbinius į kitas šalis.

 Pastebėjome, kad daugeliui meksikiečių pinjata neteko religinės prasmės ir dauguma šį paprotį laiko paprasta pramoga. Dabar pinjata Meksikoje daužoma per įvairias šventes, ne tik per posadas ir gimtadienius. Be to, jų galima nusipirkti ne vien tradicinės žvaigždės, bet ir gyvūnų, gėlių, klounų formos.

Svarstydami, ar įtraukti pinjatą į pobūvio programą, krikščionys turėtų atsižvelgti ir į kitų sąžinę. (1 Korintiečiams 10:31-33) Svarbiausia ne tai, ką paprotys reiškė prieš šimtus metų, bet kaip šiandien jis vertinamas jūsų krašte. Aišku, vienur gal manys vienaip, kitur — kitaip. Tad būtų išmintinga dėl to nesivelti į didelius ginčus. Biblijoje sakoma: „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam.“ (1 Korintiečiams 10:24)

[Išnašos]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Spręsdami, ar įtraukti pinjatą į pobūvio programą, atsižvelkite į kitų sąžinę

[Iliustracija 23 puslapyje]

Pinjata būna įvairių formų ir dydžių