Mozaika — paveikslai iš akmens

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

MOZAIKA vadinama „įmantriu menu“, „įspūdinga“ puošybos technika, „dekoratyvine daile, kurios dirbiniai patys patvariausi ir išlikę net nuo antikos laikų“. XV amžiaus italų menininkas Domenikas Girlandajas ją pavadino „tikrąja amžinybės tapyba“. Kad ir kaip mozaiką vertintumėte, jos istorija tikrai nepaprastai įdomi.

Mozaika — tai kokio nors paviršiaus (pavyzdžiui, grindų, sienų ar skliautų) dekoravimo menas, kai kompozicija dėliojama iš akmenukų, stiklo ar keramikos gabalėlių. Grindys bei sienos mozaikomis puošiamos jau nuo senų senovės. Taip buvo dekoruojamos ir maudyklės, plaukymo baseinai, fontanai — paviršiai, kur ne tokius patvarius meno kūrinius pažeistų drėgmė.

Mozaikų būna labai įvairių: nuo paprastų vienspalvių grindų iki juodai baltų piešinių, nuo įvairiaspalvių augalinių ornamentų iki įmantrių figūrinių kompozicijų.

Pradžia bei raida

Kas išrado mozaiką, nėra tiksliai žinoma. Pastatų išorę spalvingų raštų mozaikomis puošdavo jau senovės egiptiečiai bei šumerai. Bet vėliau ši meno rūšis, atrodo, nunyko. Mozaika kildinama ir iš Graikijos, Ispanijos, Kartaginos, Kretos, Mažosios Azijos, Sicilijos bei Sirijos. Remdamasis tuo vienas rašytojas iškėlė prielaidą, kad ši dailės technika buvo „skirtingu laiku ir įvairiose Viduržemio regiono vietose išrasta, pamiršta, paskui vėl išrasta“.

 Pirmosios mozaikos, datuojamos net IX amžiumi p. m. e., buvo nesudėtingi raštai, sudėlioti iš glotnių akmenukų. Kokių spalvų akmenėlių savo vietovėje rasdavo, tokią ir mozaiką sukurdavo. Dažniausiai juos imdavo 10—20 milimetrų skersmens, o smulkesniems raštams — vos 5 milimetrų skersmens. IV amžiuje p. m. e. meistrai, siekdami preciziškumo, pradėjo pjaustyti glotnius akmenukus į mažesnius. Bet palaipsniui juos pakeitė tašyti akmenys, vadinamieji teserai. Šie buvo įvairesnių atspalvių, lengviau pritaikomi ir sudedami pagal norimą kompoziciją. Sukloję teserus gaudavo lygų paviršių, o kad spalvos būtų ryškesnės, šlifuodavo bei vaškuodavo. II m. e. amžiuje jau buvo plačiai naudojami spalvoto stiklo gabaliukai; jie labai praturtino mozaikos paletę.

Helenistiniu laikotarpiu (apie 300 m. p. m. e.—30 m. p. m. e.) buvo sukurta itin nuostabių figūrinių mozaikų. „Pritaikius įvairiausias spalvas ir sumažinus teserų dydį iki vieno kubinio milimetro... graikų mozaikininkų darbai ėmė konkuruoti su sienų tapyba“, — rašoma knygoje Glossario tecnico-storico del mosaico  (Mozaikos meno technikos ir istorijos žodynas). Sumaniai derindami spalvas meistrai išgaudavo šviesos, šešėlio, ryškumo, tūrio bei perspektyvos efektus.

Graikų mozaikai būdinga emblema, tai yra dažniausiai gerai žinomo paveikslo itin kokybiška reprodukcija, — detalus vaizdelis centre, iš visų pusių apsuptas įmantria puošyba. Kai kurios emblemos padarytos iš tokių smulkučių ir taip glaudžiai sudėtų teserų, kad veikiau atrodo nutapytos dailininko teptuku, o ne sudėliotos.

Romėnų mozaika

Italijoje bei Romos imperijos provincijose šių dirbinių apstu, todėl neretai sakoma, jog mozaika — romėnų menas. „Romos valdymo laikotarpio statiniuose nuo Britanijos iki Libijos, nuo Atlanto vandenyno pakrantės iki Sirijos dykumos esama šimtai tūkstančių grindų mozaikų, — rašoma viename leidinyje. — Kadangi savita mozaikos technika artimai susijusi su romėnų kultūros išplitimu, kartais tokios grindys laikomos vienu iš požymių, kad teritorijoje gyventa romėnų.“

Tačiau spalvota figūrinė mozaika ankstyvojo Romos imperijos laikotarpio reikmių netenkino. I m. e amžiuje sparčiai augant miestams mozaikos paklausa didėjo, tad reikėjo jas daryti greičiau ir pigiau. Atsirado naujovė — mozaika tik iš baltų ir juodų teserų. Amatas suklestėjo ir, kaip rašoma enciklopedijoje Enciclopedia dell’arte antica (Antikos meno enciklopedija), „nė viename imperijos mieste neliko pasiturinčių žmonių namų, kuriuose nebūtų mozaikos“.

Skirtinguose kraštuose esama identiškų mozaikų. Tai rodo, kad meistrų brigados, —  arba galbūt knygos su mozaikų pavyzdžiais, — keliavo iš vienos vietos į kitą. Buvo galima iš anksto užsisakyti ir gatavą emblemą; ją pagamindavo dirbtuvėje, paskui ant marmuro arba terakotos padėklo perveždavo į statybvietę ir sumontuodavo. Visi kiti mozaikos darbai buvo daromi vietoje.

Norint gerai sudėlioti vaizdelius bei kraštų ornamentus, reikėjo viską kruopščiai paruošti. Daug dėmesio būdavo skiriama pagrindui; jo paviršius turėjo būti lygus. Tuomet nedideliame plotelyje — gal net mažesniame kaip kvadratinio metro — plonai paskleisdavo skiedinio, kad nesustingtų, kol sudėlios jame mozaiką. Kartais ant paviršiaus darydavo eskizą. Paskui išpjaudavo reikiamo dydžio teserus ir meistras sudėdavo juos, kur reikia.

Vieną po kito teserus įspausdavo į skiedinį, — jis užpildydavo tarpelius. Padengę vieną plotelį, kibdavo į kitą, ir taip, kol užbaigia visą mozaiką. Sudėtingų detalių imdavosi prityręs meistras, ne tokių sudėtingų — pameistriai.

Krikščionijos laikų mozaika

IV m. e. amžiuje mozaikomis pradėta puošti bažnyčias. Tokios mozaikos dažniausiai vaizduodavo Biblijos scenas ir buvo skirtos maldininkams mokyti. Mirganti žvakių šviesa, atsispindinti nuo paauksuotų bei spalvoto stiklo teserų, sukurdavo mistišką atmosferą. Knygoje Storia dell’arte italiana (Italų meno istorija) rašoma: „Mozaikos menas tobulai atitiko to laiko ideologiją, kuriai didelės įtakos turėjo... neoplatonizmas. Kuriant mozaikas tai, kas materialu, tarsi nublankdavo ir persikūnydavo į tyrą dvasingumą, šviesą, erdvę.“ * Kaip tai skiriasi nuo paprasto garbinimo, kurio mokė krikščionybės įsteigėjas Jėzus Kristus! (Jono 4:21-24)

Žymių mozaikos darbų yra Bizantijos šventovėse. Kai kuriuose maldos namuose teserai bemaž ištisai dengia sienas ir skliautus. Taip pat sakoma, jog „krikščionių mozaikos šedevrų“ galima pamatyti Ravenoje (Italija). Jiems būdingas auksaspalvis fonas, vaizduojantis dieviškąją šviesą ir dvelkiantis mistika.

Viduramžiais mozaikos buvo paplitusios Vakarų Europos bažnyčiose bei meistriškai pritaikomos islamo pasaulyje. Italijoje Renesanso laikais mozaikos cechai, įsikūrę prie didžiųjų katedrų, kaip antai Šv. Morkaus Venecijoje arba Šv. Petro Romoje, tapo mozaikų gamybos centrais. Apie 1775 metus Romoje meistrai išmoko pjaustyti į mažyčius kubelius įvairių atspalvių lydytą stiklą; dabar paveikslų reprodukcijas jau buvo galima perkelti į miniatiūrines mozaikas.

Šiuolaikinė mozaika: kur ir kaip

Šiuolaikinės mozaikos sutvirtinamos atvirkštiniu būdu. Dirbtuvėje gabaliukai gerąja puse priklijuojami prie kartono lakšto. Toks ruošinys atskirais blokeliais gabenamas į vietą ir blogąja puse įspaudžiamas į specialų skiedinį, užteptą ant dekoruojamų plokštumų. Kai skiedinys išdžiūsta, nuplovus popierių bei klijus mozaika atsidengia. Taip reikia mažiau darbo ir laiko, bet dirbiniui trūksta viduramžių kibirkštėlės.

Vis dėlto šiuo metodu XIX amžiuje buvo išdekoruota daugybė rotušių, teatrų, bažnyčių. Nuo Meksiko iki Maskvos, nuo Izraelio iki Japonijos šitaip dekoruojami muziejai, metro stotys, prekybos kompleksai, parkai, poilsio ir pramogų vietos. Mozaika — lygi, bet iš daug gabalėlių — puikiausiai gali papuošti ir šiuolaikinio pastato didelį vientisą fasadą.

XVI amžiaus italų menininkas bei meno istorikas Džordžas Vazaris rašė: „Mozaika — patvariausia iš visų paveikslų. Tapybos darbai per laiką išblunka, bet mozaika darosi vis ryškesnė.“ Taip, daugelio mozaikų meniškumas patraukia mūsų dėmesį. Tai iš tiesų žavingi paveikslai iš akmens.

[Išnaša]

[Iliustracija 16 puslapyje]

Jeruzalės planas (VI m. e. a.)

[Šaltinio nuoroda]

Garo Nalbandian

[Iliustracija 16 puslapyje]

Aleksandras Didysis (II a. p. m. e.)

[Šaltinio nuoroda]

Erich Lessing/Art Resource, NY

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Uolos katedra Jeruzalėje (pastatyta 685 m. e. m.)

[Iliustracija 17 puslapyje]

„Dionisas“ (Antiochija, apie 325 m. e. m.)

[Šaltinio nuoroda]

Museum of Art, Rhode Island School of Design, by exchange with the Worcester Art Museum, photography by Del Bogart

[Iliustracija 18 puslapyje]

Mozaikos iki šiol kuriamos iš teserų, spalvoto stiklo, glotnių akmenukų

[Iliustracija 18 puslapyje]

Mozaika Lino valstybinio paveldo parke (Masačusetso valstija, JAV)

[Šaltinio nuoroda]

Kindra Clineff/Index Stock Photography

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Antonijaus Gaudi (1852—1926) mozaikos Barselonoje

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Por cortesía de la Fundació Caixa Catalunya