Vėjo malūnai — grakštus praeities atminimas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO NYDERLANDUOSE

JAKOBO van Reisdalio, Mainderto Hobemos, Rembranto van Reino ir kitų XVII amžiaus olandų dailininkų peizažuose bei graviūrose dažnai galima pamatyti vėjo malūnų. Ir nenuostabu: tuomet visoje šalyje jų buvo apie 10000. Tačiau šie išvaizdūs statiniai ne tik įkvėpė dailininkus. Nuo XV amžiaus pradžios iki XIX amžiaus pabaigos jie darė tai, ką šiandien daro dyzelinio kuro ir elektros jėgainės — aprūpino energija, kurios reikia pumpuoti vandeniui, malti grūdams, pjauti medienai bei atlikti daugybei kitų darbų. Tačiau, kitaip nei šiuolaikinės jėgainės, vėjo malūnai gamino energiją neteršdami aplinkos.

Kaip kabinamos burės

Nors dabar tų šimtmečių senumo statinių Nyderlanduose likę tik koks 1000, atvykę čia dar galėsite jais pasigrožėti. Ar norėtumėte apie juos sužinoti šiek tiek daugiau? Užsukime į vėjo malūną, pastatytą prieš 350 metų palei vaizdingą Fechtės upę centriniuose Nyderlanduose.

Gražus pavasario rytas. Svetingas malūnininkas Janas van Berchaikas, vaišindamas mus karšta kava, sako, jog oras idealus paleisti malūną į darbą. Tačiau pirma malūno stogą reikia pasukti prieš vėją. Janas, lipdamas dusyk už save didesnio medinio rato stipinais, aiškina, kaip tai daroma. Šis ratas sujungtas su malūno kepure, arba stogu. Sukdamas ratą, Janas suka kepurę, kol visi 13 metrų ilgio sparnai atgręžiami prieš vėją. Tada, kad nejudėtų, ratas prirakinamas prie žemės. Paskui Janas išvynioja gabalą storos drobės ir riša prie kiekvienos mentės karkaso. Pasirūpinęs saugos grandine, jis atpalaiduoja stabdį. Vėjas gena bures ir visi keturi sparnai pradeda iš lėto suktis. Kurį laiką nustebę klausomės jų šnaresio. Janas kviečia mus į vidų apžiūrėti malūno mechanizmų.

Susipažįstame iš arčiau

Stačiais laiptais lipame į malūno kepurę, kur įtaisytas gulsčias medinis sparnų velenas. Mediniais krumpliaračiais ir švaistikliais jis varo vadinamąjį statvolį — pagrindinę ašį. Šalia kabo guzas taukų. Janas aiškina, kad jais tepami akmeniniai guoliai, tarp kurių sukasi medinis velenas. Tačiau ąžuolinius krumplius tepa vašku. Čia taip pat pamatome, kaip galima sulėtinti sparnų sukimąsi. Vienas iš krumpliaračių apjuostas trinkelėmis. Prispaustos jos veikia kaip stabdžiai, pakeltos krumpliaratį išlaisvina ir leidžia sparnams suktis.

 Atsargiai leisdamiesi stačiais laiptais atidžiau apžiūrime pagrindinį statvolį, einantį nuo malūno viršaus iki apačios. Uodžiame senos medienos kvapą ir klausomės besisukančių mechanizmų girgždesio. Statvolio apačioje yra kita krumpliaračių ir švaistiklių sistema. Šis keistas įtaisas suka vandens ratą. Stovime ir stebime, kaip jis dirba, klausomės vandens teškenimo ir burių šnaresio. Apima jausmas, tarsi būtume persikėlę į praeitį. Kokia įspūdinga ir maloni akimirka!

Gyvenimas vėjo malūne

Kai kuriuose vėjo malūnuose, pavyzdžiui, tuose, kur malami grūdai, gyvenamų patalpų nebūdavo. Čia visą vietą užimdavo malūno mechaninės dalys. Malūnininkas su šeima paprastai gyvendavo greta. Tačiau malūne, kur esame, galima gyventi.

Dabar galbūt atrodo, jog tai patogu; iš tikrųjų viskas būdavo kitaip. Pirmajame aukšte tilpdavo svetainė ir miegamasis. Čia stovėdavo senovinė dvigulė lova, būdavo niša virtuvei ir šiek tiek vietos sudėti daiktams. Iki XX amžiaus vidurio malūnas turėdavo nedidelę išvietę, įrengtą virš griovio. Janas aiškina, jog malūnininkai, kurių gausi šeima (augdavo per dešimt vaikų), turėdavo galvoti, kur juos suguldyti. Kartais patys mažiausieji miegodavo po tėvų lova, kiti — svetainėje, antrame aukšte arba net trečiame, tiesiog po bildančiais krumpliaračiais!

Kai kurie malūnai surinkdavo vandenį iš sausinamų polderių — lomų, kurios anksčiau galbūt buvo ežero ar jūros dugnas. Toks malūnas turėdavo dirbti ištisą parą. Stovėdavo malūnai atvirose vietose, todėl viduje traukdavo skersvėjai, būdavo šalta. O kur dar audros su perkūnija? Taigi aišku, kad vėjo malūno gyventojai patirdavo daugybę sunkumų. Dabar Nyderlanduose maždaug 150 malūnų yra gyvenami — daugiausia prityrusių malūnininkų.

Universalūs vėjo malūnai

Kol malūnas samsto vandenį, išeiname laukan ir prisėdame ant suolelio. Janas pasakoja mums apie įvairiopą vėjo malūnų paskirtį; jie naudojami malti grūdams, pumpuoti vandeniui į upę arba vandens saugyklą, spausti aliejui, gaminti  popieriui, pjauti lentoms ir panašiai. Jis taip pat paaiškina, kad XV amžiaus pradžioje buvo pastatytas pirmasis vėjo malūnas sausinimo darbams. Vėliau tokie malūnai buvo naudojami nusausinti keliems netoli Amsterdamo tyvuliavusiems ežerams, kaip antai Schermerio, Bemsterio bei Vormerio.

Šiandien šimtai tūkstančių olandų gyvena ir dirba ten, kur anksčiau buvo minėti ar kiti ežerai. Vienoje iš tokių vietų, netoli Amsterdamo, pastatytas svarbiausias Nyderlandų oro uostas. Taigi keleiviai vaikštinėja po teritoriją, kuri yra 4 metrus žemiau jūros lygio! Tačiau nesijaudinkite, — vietoj lėktuvo tikrai nereiks rinktis vandens transporto. Kad nesušlaptumėte kojų, vandens pumpavimo stotys, kurioms energiją tiekia dyzeliniai ar elektros varikliai (vėjo malūnų „įpėdiniai“), dirba visą parą.

Kalbantys vėjo malūnai?

Sparnams šnarant Janas klausia, ar teko girdėti apie kalbančius vėjo malūnus. „Kalbančius malūnus? Ne“, — atsakome. Jis aiškina, jog Olandijos lygumose vėjo malūnai dažniausiai matomi už daugelio kilometrų, todėl, pasukdamas sparnus į tam tikrą padėtį, malūnininkas gali net ir tolimiems kaimynams perduoti žinią. Pavyzdžiui, atokvėpio valandėlę sparnai sukryžiuojami horizontaliai ir vertikaliai (A). Įstrižai stovintys sparnai rodydavo, jog malūnas nedirba (B). Tokioje padėtyje sparnus palikdavo ir per audrą, kad netrenktų žaibas. Kylantį sparną sustabdydamas prieš pat aukščiausią tašką, malūnininkas išreikšdavo džiaugsmą ir viltį (C ). Vos žemiau aukščiausio taško sustabdytas sparnas bylodavo apie liūdesį ar gedulą (D).

Būta ir daug vietos papročių. Į šiaurę nuo Amsterdamo džiaugsmingomis progomis, pavyzdžiui, vestuvių, malūnus kartais išpuošdavo. Įstrižai, taip pat, kaip nesant darbo, pasukti sparnai būdavo išdabinami, apkabinėjami gražmenomis. Per II pasaulinį karą, šalį okupavus vokiečių armijai, vietos gyventojai sparnų padėtimis perspėdavo besislapstančiuosius, kad greit užeis kareivių. Šie bei kiti nepaprastai įdomūs faktai apie malūnus, išgirsti iš malūnininko Jano, paliko neišdildomą įspūdį.

Prieš kelis metus pastangos išsaugoti vėjo malūnus sulaukė pripažinimo, kai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukė 19 vėjo malūnų grupę, esančią Kinderdaike netoli Roterdamo uosto. Dėl tos priežasties tai, kas buvo ne ką daugiau kaip paprasti fabrikai, dabar tampa kultūros paminklais. Be to, šalyje daugybę jų prižiūri ir saugo pasiaukoję savanoriai. Dėl šių pastangų turistai iki šiol iš viso pasaulio gali gėrėtis tais pačiais malūnais, kurie praeityje įkvėpė garsius dailininkus imtis teptuko.

 [Rėmelis/iliustracijos 23 puslapyje]

Eksportuoti vėjo malūnus draudžiama

Maždaug prieš 300 metų vėjo malūnai turėjo paklausą. Iš Nyderlandų laivais išgabendavo daugybę jų dalių. Negana to, užsieniečiai šnipinėdavo — šalyje ieškodavo malūnų meistrų, viliodami juos dirbti svetur. Netrukus olandų vėjo malūnų jau buvo galima pamatyti Airijoje, Anglijoje, Baltijos šalyse, Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje bei Vokietijoje. Iš tikrųjų XVIII amžiaus viduryje susidarė tokia kritiška padėtis, kad įsikišti nusprendė Nyderlandų vyriausybė. 1752-ųjų vasarį buvo priimtas įstatymas, draudžiantis vėjo malūnų mechanizmų eksportą. Nuo to laiko, anot olandų istoriko Karelo Davidso, niekam nebuvo leista nė vienam užsieniečiui padėti nusipirkti, sukonstruoti ar išsivežti „jokios olandų vėjo malūno dalies“ bei „eksportuoti jokio įrankio, kurį būtų galima panaudoti jų statybai“. Kas pasakė, kad prekybos barjerai ir pramoninis šnipinėjimas — šių dienų reiškinys?

[Iliustracijos]

Apačioje: Janas suka malūno kepurę prieš vėją; mediniai krumpliaračiai; gyvenamasis kambarys

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: Stichting De Utrechtse Molens

[Schema/iliustracijos 22 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

A

B

C

D

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 21 puslapyje]

De Saen painting by Peter Sterkenburg, 1850: Kooijman Souvenirs & Gifts (Zaanse Schans Holland)