Jehovos vardas Ramiojo vandenyno salose

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO FIDŽYJE

MINIA buvo labai nustebinta. Į vieną Ramiojo vandenyno salą atvykę nepažįstamieji prieš ragaudami jiems padėtų vaišių trumpam užsimerkė. „Ką jūs darote?“ — smalsavo saliečiai.

„Dėkojame Dievui už Jo dovanas“, — nuskambėjo atsakymas.

„Kur jūsų Dievas gyvena?“ — norėjo sužinoti vietos gyventojai.

„Danguje“, — buvo paaiškinta.

„Kuo Jis vardu?“

„Jehova.“

„Ar jūsų Dievas valgo?“ — paklausė saliečiai.

„Dievas yra dvasia, — atsakė atvykėliai. — Jis ne toks kaip mes ir gyvena amžinai. Tai Jis padarė žemę, dangų, jūrą bei visa kita. Jis sukūrė ir mus.“

Šios paprastos tiesos vietos gyventojus tiesiog pribloškė; jie pasiteiravo, kokiais tikslais svetimšaliai atkeliavo į salą. Atsakymas vėl buvo paprastas: „Atvykome supažindinti jus su tikruoju Dievu Jehova ir Jo Sūnumi Jėzumi — mūsų Išgelbėtoju.“ (Ištrauka iš knygos From Darkness to Light in Polynesia [Iš tamsybių į šviesą Polinezijoje].)

 Kas buvo tie atvykėliai? Šių dienų Jehovos liudytojai? Ne. Tai buvo du taitiečiai, mokytojai, evangelizuotojai, 1824-ųjų birželio 15-ąją atplaukę į Mangajos salą (Kuko salyno pietuose). Kodėl jie minėjo Jehovos vardą? Ar tai buvo išskirtinis atvejis? Atsakymas į šiuos klausimus paaiškina, kodėl Jehovos vardas tebėra labai svarbus daugeliui Ramiojo vandenyno salų kultūrų.

Dievo vardas plačiai vartojamas

Daugelis misionierių, XIX amžiuje atkakusių iš Anglijos bei Amerikos į Ramiojo vandenyno salas, Jehovos vardą minėdavo tiek kasdienėje kalboje, tiek rašydami. Dėl to vienas istorikas netgi klaidingai pareiškė, jog pirmieji misionieriai „veikiau buvo ne Kristaus, o Jehovos sekėjai“.

Šių misionierių asmeniniai laiškai dažnai prasidėdavo fraze: „Tesaugo jus Dievas, mūsų Viešpats Jehova, ir ramybės karalius Jėzus Kristus.“ Todėl nenuostabu, kad garsus kalbininkas Albertas Šucas sako, jog 1825 metais Fidžyje išleistame elementoriuje buvo tik vienas iš anglų kalbos atėjęs žodis — vardas Jehova.

Tai, kad pirmieji misionieriai vartojo Jehovos vardą, padarė stiprų poveikį Ramiojo vandenyno salų gyventojams. Kai kurie šių misionierių mokiniai, irgi tapę misionieriais, arba mokytojais, skleidė tikėjimo žinią kitose salose. Apie minėtąjį dviejų misionierių iš Taičio atvykimą į Mangajos salą knygoje The Covenant Makers—Islander Missionaries in the Pacific (Sandorininkai. Ramiojo vandenyno salų misionieriai) rašoma: „Mokytojams iš Taičio Jehova buvo vienintelis tikrasis Dievas. Jis sukūrė visą pasaulį, o žmogus — dalis Dievo kūrinijos... [Jie] tvirtino, kad Jehova — vienintelis tikrasis Dievas, o Jo Sūnus Jėzus Kristus — žmonijos Išgelbėtojas.“

Nešdami Biblijos žinią daugeliui salų kai kurie pirmieji misionieriai susidurdavo su neįtikimais pavojais, nes gyventojai kartais elgdavosi žiauriai. Knygoje Mission, Church, and Sect in Oceania (Misija, bažnyčia ir sekta Okeanijoje) apie salose patirtus sunkumus rašoma: „Tvirtas tikėjimas Jehova dažnai įveikdavo baimę ir nusivylimą.“

Įsidėmėtinas tokio pasitikėjimo Jehova pavyzdys buvo parodytas 1823-iaisiais, skelbiant Biblijos žinią Kuko salyno Rarotongos saloje. Misionierius, jūreivis Džonas Viljamsas, atplaukė prie salos ir pasiuntė dvi poras mokyti vietinių. Tačiau dėl nesutarimo su girtutėliu Rarotongos vadu misionieriai buvo saliečių žiauriai primušti, apiplėšti ir vos nežuvo.

Grįžę į laivą misionieriai Rarotongos gyventojus apibūdino kaip nuožmiausius laukinius žmones, kokius tik yra tekę sutikti. Baimindamasis blogiausio Viljamsas nusprendė bent jau kuriam laikui palikti salą. Tada jaunas mokytojas, vardu Papeiha, pasisiūlė pamėginti skelbti saloje vienas. „Ar laukiniai manęs pasigailės, ar nužudys, — pasakė jis, — vis tiek lipsiu į krantą.“

Papeiha ištarė žodžius, kurie dažnai cituojami pasakojimuose apie pirmųjų misionierių veiklą: „Ko Jehova toku tiaki! Tei roto au i tona rima! (Jehova — mano ganytojas! Aš jo rankose!)“ Menkai apsirengęs jis pasiėmė knygą su Biblijos ištraukomis taitiečių kalba, šoko per bortą ir nuplaukė į krantą. Papeiha ne tik liko gyvas, bet ir rado saloje daugybę žmonių, kurie atsiliepė į jo mokymą.

Vienas Rarotongos gyventojas, vėliau pats tapęs misionieriumi, buvo Moras Taunga. 1842-aisiais jis pirmasis Naujosios Kaledonijos saloje įkūrė misionierių centrą. Apie vietos gyventoją, kuriam parodė  išskirtinį dėmesį ir mokė rašto bei skaityti, misionierius savo dienoraštyje pasakojo: „Tų dalykų jis mokėsi lėtai. Po kurio laiko man pasakė: ‘Noriu melstis.’ Patariau neskubėti. Kiek vėliau vyras vėl paklausė: ‘Ar neleisi man melstis?’ Jam pasiteiravus, kodėl tam nepritariu, atsakiau: ‘Pirmiau turi atsikratyti stabų, tada galėsi melstis Jehovai. Išklausyti gali tik jis.’ Tuomet vyras atnešė krepšį su dievais ir pasakė: ‘Sudegink juos. Dabar Jehova bus mano Dievas.’ Jis išmoko melstis.“

Ramiojo vandenyno salų gyventojai pripažįsta Jehovą

Kadangi misionieriai dažnai minėjo Dievo vardą, nenuostabu, kad ir tie, kuriems jie skelbė, pradėjo pripažinti Jehovą savo Dievu. Knygoje Missionary Adventures in the South Pacific (Misionierių nuotykiai Ramiojo vandenyno pietuose) aprašoma didelė sueiga vienoje iš šiaurinių Ramiojo vandenyno salų, atvykus misionierių laivui Morning Star. Čia pasakojama, jog salos gyventojai balsavo rankų pakėlimu — dauguma kėlė abi — ir pakeltas laikė ilgai, norėdami pabrėžti, kad atsižadės stabmeldystės ir garbins Jehovą. Be to, rūpinsis visais mokytojų poreikiais. Jie parinko žemės sklypą ir paskyrė Jehovai — bažnyčios bei klebonijos statybai.“

Knygoje Wiliamu—Mariner-Missionary—The Story of John Williams (Viliamu — jūreivis ir misionierius. Pasakojimas apie Džoną Viljamsą) rašoma apie Samoa salos vado Malietoa atsivertimą: „Malietoa savo žmonėms pasakė ilgą kalbą, viešai įsipareigodamas tapti Jehovos garbintoju ir pastatyti Jam bažnyčią. Pasilikusiems namuose žmonėms įsakė pradėti mokytis apie Jehovą ir Jėzų Kristų.“

Visa ši veikla padarė didelę įtaką daugelio Ramiojo vandenyno salų bendruomenių gyvenimui. Net dabar, pavyzdžiui, Fidžyje ar Samoa visai įprasta išgirsti Jehovos vardą per radiją ar perskaityti vietos laikraščiuose.

Bet tai ne viskas. Knygoje Treasure Islands (Lobių salos), pirmą kartą išleistoje 1977-aisiais, Perl Bainder pasakoja, koks svarbus Jehovos vardas banabams. Ši tautelė iš pradžių gyveno Kiribatyje, bet vėliau persikėlė į Rambio salą Fidžyje. Autorė rašo: „Į Banabą atvykę misionieriai salos gyventojams davė kai ką vertingesnio, nei šie suvokė... Per septyniasdešimt metų, užgriūvant vis didesnėms nelaimėms, tikėjimas Jehova, apie kurį sukasi visas saliečių gyvenimas, suvienijo juos kaip niekas kitas ir stiprina dvasiškai ligi šiol. Be Jehovos (kurį baltasis žmogus paskelbė ir pats vis labiau ignoruoja) banabai neturėtų vilties.“

Dievo vardas Biblijos vertimuose

Vienas svarbiausių pirmųjų misionierių tikslų buvo suprantamai išversti Bibliją į Ramiojo vandenyno salų kalbas. Dėl jų uolių pastangų Biblija tapo prieinama daugeliu to regiono kalbų. Šiems vertėjams atrodė logiška transliteruoti Jehovos vardą kaip ir kitus Biblijoje esančius vardus.

Uoliems Biblijos tyrinėtojams įdomu tai, kad pirmieji vertėjai Jehovos vardą vartojo ne tik Hebrajiškųjų raštų, bet ir Krikščionių graikiškųjų raštų, vadinamojo Naujojo Testamento, vertimuose. Peržiūrėjus Krikščionių graikiškųjų raštų vertimus į septynias Ramiojo vandenyno salų kalbas, paaiškėjo, kad Jehovos vardas juose yra 72 eilutėse. Tai ne tik XIX amžiaus vertimai. Jehovos vardas minimas ir šiuolaikiniame Biblijos vertime į rotumų kalbą, išleistame 1999-aisiais. Čia Krikščionių graikiškuosiuose raštuose jis pavartotas 48 eilutėse.

 XIX amžiaus pabaigoje Viljamas Vaiatas Gilis, ilgai tarnavęs misionieriumi Ramiojo vandenyno salose, apie vieną pirmųjų vertimų rašė: „Manau, man bus atleista, jei keturiasdešimt dvejus metus naudojęsis Biblija rarotongų kalba pasakysiu, jog laikau ją puikiu originalo vertimu... Kaip ir kituose Ramiojo vandenyno salų bei Naujosios Gvinėjos vertimuose, čia šventasis vardas ‘Jehova’ transliteruotas, o ne verstas; tai pabrėžia didžiulį skirtumą tarp amžinojo Dievo ir stabmeldžių garbinamų objektų.

Kodėl jie vartojo Dievo vardą

Kodėl šie misionieriai, Biblijos vertėjai ir mokytojai taip plačiai vartojo Dievo asmeninį vardą Jehova? Pirmiausia dėl to, kad tai vienintelis, tikrasis Dievas. Jį reikėjo išskirti iš daugybės netikrų dievų, kuriuos garbino Ramiojo vandenyno salų gyventojai. (Jono 17:3; 1 Korintiečiams 8:5, 6) Kiekvienas tų dievų turėjo vardą, todėl jų garbintojams buvo visiškai natūralu klausti: „Kas jūsų Dievas? Kuo jis vardu?“ Vartojant vien žodį „dievas“ vietine kalba klausiantieji būtų tik susipainioję arba paprasčiausiai pamanę, kad Visagalis yra tik dar vienas dievas jų dievų panteone. Todėl nieko nuostabaus, kad pirmieji misionieriai taip dažnai vartojo Dievo vardą.

Ar tai reiškia, kad visi, kurie mini Jehovos vardą, iš tiesų supranta, kas jis yra? Ne. Hairemas Binghamas, misionierius ir vertėjas, garsaus Havajų misionieriaus bendravardis sūnus, Abaiango salos (Kiribatis) gyventojams griaunant savo stabą, skelbė pritariamai šaukdamas, jog „tėra vienintelis Dievas — Jehova“. Bet knygoje Missionary Adventures in the South Pacific apie tą įvykį rašoma taip:

„Vis dėlto Binghamas suprato, kad stabo nuvertimas nereiškė, jog žmonės iš tikrųjų priėmė krikščionybę, — bent jau ne iš karto. Jie mažai tesuprato evangelijos žinią, bet pradžia buvo padaryta.“ Aišku, reikia daug daugiau, negu tik žinoti Jehovos vardą. Tikrieji krikščionys turi pažinti Jehovą kaip asmenį ir visais atžvilgiais jam paklusti. (Romiečiams 10:13-17)

Net ištikimajam Mozei, kuris žinojo Jehovos vardą ir jį vartojo, reikėjo Dievą pažinti geriau. Mozė meldė: „Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse.“ (Išėjimo 33:13) Taip, Mozė norėjo žinoti daugiau — ne tik Jehovos vardą. Jis troško suvokti, kokios yra Jehovos savybės ir kaip jam įtikti. Dėl savo prašymo Mozė buvo nuostabiai palaimintas: matė regėjimą, atskleidžiantį Jehovos vardo reikšmę. (Išėjimo 33:19; 34:5-7)

Taip pat ir šiandien tūkstančiai Jehovos liudytojų visame Ramiojo vandenyno regione naudojasi pirmųjų misionierių Biblijos vertimais, kad padėtų atviraširdžiams suprasti ne tik Jehovos vardo reikšmę, bet ir ko jis reikalauja iš tų, kurie nori garbinti jį „dvasia ir tiesa“. (Jono 4:23, 24) Taip, Jehovos vardas šlovinamas „jūrų salose“. Todėl tūkstančiai deda savo viltis į jo didingą vardą. (Izaijo 24:15, Vl; 42:12; 51:5; Patarlių 18:10)

[Iliustracija 12 puslapyje]

Ramiojo vandenyno salų gyventojai, kuriuos su Dievo vardu supažindino pirmieji krikščioniškojo pasaulio misionieriai, skelbė jį kitiems

[Šaltinio nuoroda]

Palmė ir nuotrauka kairėje: From the book Gems From the Coral Islands

[Iliustracija 13 puslapyje]

Džonas Viljamsas

[Šaltinio nuoroda]

Culver Pictures

[Iliustracija 13 puslapyje]

Papeiha

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Institute of Pacific Studies, from Mission Life in the Islands of the Pacific, by Aaron Buzacott

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jehovos liudytojai Dievo vardą skelbia visame pasaulyje