Mano prasmingo gyvenimo pagrindas

PAPASAKOJO ERNESTAS PANDAČUKAS

Gimiau prerijose, Saskačevano provincijoje (Kanada). Būdamas 23 išvykau į Afriką ir ten praleidau 35 nepaprastai įdomaus misionieriško gyvenimo metus. Kaip pasirinkau tokį kelią? Neatsitiktinai. Leiskite paaiškinti.

PIRMASIS namas, kuriame gyvenau, buvo pastatytas iš karčių, molio ir žolių, todėl ne kažin kaip saugojo mūsų šeimą per atšiaurias prerijų žiemas. 1928-aisiais, kai dauguma iš mūsų, devynių vaikų, dar nebuvo gimę, tėvas su mama iš vieno vyro, apsilankiusio mūsų sodyboje, gavo biblinės literatūros. Pasitelkę šiuos leidinius jie visą ilgą žiemą studijavo Bibliją. Iki pavasario spėjo įsitikinti, kad surado tiesą. Tėvai kalbėjo apie tai namiškiams, draugams ir kaimynams, o ypač savo vaikams.

1931-aisiais gimiau aš, o paskui vienas po kito dar penki jaunesni broliai bei seserys. Mūsų šeimoje buvo įprasta skaityti ir studijuoti Bibliją. Su malonumu prisimenu tuos rytmečius, kai susirinkdavome visi kartu. Tėtis rūpinosi, kad kasdien aptartume citatą iš Biblijos, net kai turėdavome svečių. Mama su tėčiu bei vyresnieji vaikai paeiliui garsiai skaitydavo Biblija pagrįstus leidinius.

Tėtis mus mokė ne tik skaityti bei rašyti, bet ir studijuoti Bibliją naudojantis jos abėcėline rodykle. Netrukus išmokome, kaip iš Biblijos paaiškinti savo įsitikinimus kitiems. Šios malonios diskusijos skatino mane samprotauti bibliniais klausimais. Po kurio laiko pasitelkęs Bibliją jau galėjau atremti klaidingus religinius mokymus: įrodyti, kad siela miršta, kad nėra pragaro ugnies, kad Dievas ir Jėzus nėra nei lygūs vienas kitam, nei vadinamosios Trejybės asmenys. (Mokytojo 9:5, 10; Ezechielio 18:4, Brb; Jono 14:28)

Tėvas su mama taip pat mokė savo pavyzdžiu ir skatino tvirtai laikytis to, kas teisinga,  net jei kiti už tai tavęs nemėgs. Pavyzdžiui, jie niekada nevartojo tabako ir perspėjo mus apie jo žalą. Ir dar, — kad galime būti verčiami rūkyti, kai pradėsime lankyti mokyklą. Prisimenu tėvo žodžius: „Jei atsisakysi rūkyti, galbūt tave vadins bailiu. Bet paklausk, ‘kas yra drąsus: tas, kurį įveikia kažkokia žolė, ar tas, kuris ją įveikia?’“

Kitą išbandymą, ar liksiu ištikimas įdiegtam vaikystėje Biblijos mokymui, patyriau, kai man buvo 11. Tada prasidėjo II pasaulinis karas ir mokykloje reikalavo, kad vaikai prisiektų ištikimybę vėliavai. Iš Biblijos studijų supratau, jog tokia priesaika būtų garbinimo veiksmas, todėl dalyvauti ceremonijoje atsisakiau. Baigėsi tuo, kad mane šešiems mėnesiams pašalino iš mokyklos.

Vis dėlto mokyklą baigiau, o 1947-ųjų kovą parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai Dievui vandens krikštu. Dar po šešių mėnesių tapau pionieriumi, visalaikiu gerosios naujienos skelbėju. Iš pradžių tarnavau pietų Saskačevane; šioje neapmatomoje teritorijoje skelbiau fermeriams. Vasarą keliaudavau raitas, o šaltą žiemą važiuodavau arklio traukiamomis dengtomis rogėmis, vadinamuoju kambuzu. Jis buvo šildomas anglimi kūrenama krosnele, todėl turėdavau būti atsargus, kad ji neapsiverstų.

Kaimiečiai buvo draugiški ir svetingi. Jei užsukdavau pas juos pavakarę, dažniausiai kviesdavo pernakvoti. Kaip mėgau tuos gyvus biblinius pokalbius, kurie užsimegzdavo! Viena šeima, priėmusi tiesą po visos nakties diskusijų, buvo Petersonai. Erlas ir jo motina tapo uoliais Jehovos liudytojais.

Tarnauju Kvebeke

1949-aisiais atsiliepiau į kvietimą pionieriams padėti skelbti Kvebeko provincijoje. Iš vakarų Kanados jų atsiliepė apie 200. Rugsėjį visi atvyko į Monrealį, pasirengę pagal paskyrimus išsisklaidyti po Kvebeką. Tuo metu valdžioje buvo premjeras katalikas Morisas Duplesi, prisiekęs išvaduoti provinciją nuo liudytojų.

Tai buvo įtempti ir įdomūs, pilni išbandymų laikai. Mokėmės prancūzų kalbos, patyrėme, ką reiškia areštai, minios išpuoliai, asamblėjos, trukdomos fanatiškų įsibrovėlių. Tačiau tokia nepakanta manęs neįbaugino ir neprivertė dvejoti dėl savo pasirinkimo būti Dievo tarnu. Tėvai man buvo įdiegę meilę tiesai ir įsitikinimą, kad nepaisant pasipriešinimo Jėzaus išpranašautas pasaulinis skelbimo darbas bus užbaigtas. (Mato 24:9, 14)

Gyvendamas Kvebeke sutikau ištikimą pionierę iš Saskačevano Emili Houriš. Nuo mūsų vestuvių 1951-ųjų sausio 27-ąją Emili tebėra mano atsidavusi bendradarbė ir padrąsinanti draugė. Kadangi turėjome tikslą kuo daugiau tarnauti, kreipėmės su prašymu  ir buvome pakviesti į Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą; čia kelių mėnesių kursuose rengiami misionieriai. 1953-iųjų vasarį baigėme šios mokyklos 20-ąją klasę.

Kol laukėme dokumentų, kad galėtume įvažiuoti į Afriką, mus pakvietė padėti Jehovos liudytojų susirinkimams Albertos bei Ontarijo provincijose (Kanada). Tais laikais iš susirinkimo į susirinkimą keliaudavome viešuoju transportu. Todėl išmokome supaprastinti savo gyvenimą ir visa, ką turime, sutalpinti lagamine. Po kelių mėnesių, kai kelionės ir įvažiavimo dokumentai buvo sutvarkyti, išvykome į Pietų Rodeziją, dabartinę Zimbabvę.

Prisitaikome prie Afrikos gyvenimo

Nepraėjus nė penkiems mėnesiams nuo atvykimo mums pavedė lankyti Jehovos liudytojų grupes Zimbabvėje, taip pat Botsvanoje bei Šiaurės Rodezijos (dabar Zambija) pietuose. Gileado mokykloje buvome skatinami savo paskyrimo vietovės užsienyje nelyginti su gimtąja šalimi ir prisiminti: kad ir kokiose sąlygose atsidurtume, iš konkrečios patirties galime ko nors pasimokyti. Tie išmintingi žodžiai padėjo pakoreguoti mąstyseną. Iki šios dienos mudu su Emili sutariame dėl posakio: „Kiekvienu atveju daryk, ką gali geriausia, nes tai gali niekada nebepasikartoti.“

Iš vietos į vietą keliaudavome, kuo buvo įmanoma: traukiniu, autobusu, sunkvežimiu arba dviračiu. Tam reikėjo daug jėgų, be to, buvo ir kitų aplinkybių, kurios patikrino mūsų apsisprendimą ‘kiekvienu atveju daryti, ką gali geriausia’. Pirmuosius dvejus metus dėl teisinių apribojimų Emili nebuvo leista vykti su manimi į genčių gyvenamas teritorijas. Taigi žmoną, kurią buvau vedęs vos prieš kelerius metus, turėdavau palikti miestuose prie galinio geležinkelio punkto, kur dažniausiai nebūdavo kitų liudytojų. Emili tikėjimas, drąsa bei ryžtas ne tik pripildė mano širdį susižavėjimo, meilės jai, bet ir davė Karalystės vaisių šiose bendruomenėse.

Kol grįždavau iš genčių gyvenamos teritorijos, Emili, pas kokį vietos gyventoją susiradusi būstą, skelbdavo kaimynams. Kartais visą mėnesį į tarnybą eidavo viena. Ji rado jėgų bei jautėsi saugi pasitikėdama Jehovos galinga ranka, ir tarnyba davė vaisių. Vienas pavyzdys — į Biblijos tiesą atsiliepusi Rita Henkok, o vėliau ir jos vyras. Jis tapo ištikimu broliu ir iki mirties tarnavo krikščionių vyresniuoju. Dabar kai kuriuose miestuose, kur Emili sėjo Biblijos tiesos sėklas, yra klestinčių susirinkimų.

Afrikiečių svetingumas ir sumanumas

Genčių gyvenamose teritorijose ypač jaudino afrikiečių liudytojų dėkingumas Jehovos organizacijai ir jos keliaujantiesiems atstovams. Šie mylintys broliai krikščionys manimi puikiai rūpinosi. Kiekvieną pirmadienį keliaudavau iš vienos asamblėjos vietos į kitą. Mano prieglobstis paprastai būdavo naujai iš žolės pastatyta trobelė, kuri primindavo mūsų šeimos namą Saskačevane. Lovą atstodavo 30 centimetrų storio sluoksnis žolės, paskleistos ant grindų ir apdengtos paklode.

Asamblėjas genčių teritorijose paprastai rengdavome miške. Dalyviai išvalydavo atžalyną, o medžius palikdavo, kad gausi lapija mestų šešėlį. Sėdėdavome ant sumaniai surištų, tvarkingomis eilėmis sudėtų žolės ryšulių. Tvora irgi būdavo iš žolės. Tokiame gamtos prieglobstyje mano širdį visada jaudindavo gyriaus giesmės Jehovai, kurias afrikiečiai, mūsų broliai ir seserys, nepaprastai darniai giedodavo melodingais balsais.

Įsimintinas atvejis

Kartą sutikau Gideoną Zendą, vyriausiąjį Anglikonų bažnyčios misionierių mokyklų inspektorių. Gideonui įgyti išsilavinimą, taip pat ir universitetinį, padėjo bažnyčia. Tačiau jis negavo patenkinamų atsakymų į  daugybę biblinių klausimų. Todėl paprašė, kad susitikčiau su juo bei keletu jo kolegų ir į tuos klausimus atsakyčiau. Susirinko maždaug 50 žmonių, tarp jų buvo inspektorių, mokyklų direktorių bei mokytojų. Pirmininkavo Gideonas. Temas nagrinėjome vieną po kitos. Kiekviena tema kalbėjau 15 minučių, paskui aptardavome klausimus. Tai truko kelias valandas.

Ši neįprasta sueiga davė rezultatų: Gideonas su šeima ir nemažai jo kolegų pasiaukojo Jehovai ir pasikrikštijo. Vietos vyskupas nutraukė su jais darbo sutartį Anglikonų švietimo sistemoje. Tačiau nė vienas neišsigando — visi liko tvirti Jehovos tarnai, o kai kurie net ėmėsi pionieriškos tarnybos.

Reakcija į jaudinantį filmą

1954-aisiais Jehovos liudytojai pastatė kino filmą „Naujojo pasaulio visuomenė veikia“. Kitais metais teisinis suvaržymas, neleidęs žmonai lydėti vyro į genčių gyvenamas teritorijas, buvo panaikintas. Dabar Emili keliaudavo drauge su manimi. Tuomet jau turėjome automobilį, elektros generatorių bei projektorių, tad galėjome rodyti filmą genčių bendruomenėms. Daugelis niekada nebuvo matę jokio filmo, todėl seansai sulaukė didžiulio dėmesio. Filme buvo nuosekliai rodomas visas Biblijų ir biblinės literatūros leidybos procesas mūsų didžiulėje Bruklino spaustuvėje.

Jame taip pat buvo epizodų iš 1953-iaisiais Niujorko „Jankių“ stadione surengto Jehovos liudytojų brolijos tarptautinio kongreso. Šie afrikiečiai niekada anksčiau nebuvo regėję tokios vienybės ir meilės tarp skirtingų rasių žmonių. Filmas paskatino daugelį Zimbabvės gyventojų šeimų studijuoti Bibliją ir bendrauti su liudytojais. Suvokę šios vaizdinės priemonės vertę moksleiviams, visos šalies mokyklų direktoriai tiesiog apipylė mus prašymais parodyti filmą.

Kartą liudytojai mane prižadino vėlai vakare. Mano nuostabai, dėl filmo maždaug 500 žmonių ėjo kelias valandas. Mat išgirdo, kad esu toje vietovėje ir jį rodau. Dar tai miniai neišsiskirsčius, užplūdo kita — 300 žmonių. Rodžiau vėl iš naujo. Kai išėjo paskutiniai žiūrovai, buvo trečia valanda nakties! Per 17 metų vien Zambijoje tą jaudinantį kino filmą pamatė daugiau kaip milijonas žmonių!

Paskirti į kitas Afrikos šalis

Po penkerių su puse tarnybos metų Zimbabvėje mus perkėlė į Pietų Afriką. Turėjome mokytis afrikanso kalbos. Vėliau taip pat išmokome sesuto bei zulusų kalbas. Gebėdami skelbti Dievo Žodį daugeliu kalbų galėjome veiksmingiau tarnauti ir jaustis naudingesni.

1960-ųjų pradžioje mus paskyrė dirbti keliaujamąjį darbą į Afrikos pietus. Kitus 27 metus keliavome po Lesotą, Namibiją, Pietų Afriką, Svazilandą, taip pat Dangun Žengimo bei Šventosios Elenos salas Pietų Atlante. Tarnaudami krikščionims, savo broliams ir seserims, nukeliavome šimtus tūkstančių kilometrų. Tų žmonių ištikimybė bei tikėjimo darbai nepalankiomis sąlygomis drąsino mus niekada nepasiduoti.

Pavyzdžiui, susipažinau su liudytojais iš Svazilando, kurie nėjo į kompromisą dėl savo tikėjimo, kai mirė karalius Sobuza II. Dėl atsisakymo dalyvauti Raštui prieštaraujančiuose ritualuose, atliekamuose mirus tokį aukštą titulą turinčiam asmeniui, juos atleido iš darbo, atėmė pilietines teises. Nors jie daug metų kentė skurdą ir sunkius išmėginimus, niekada neišdavė savo tikėjimo. Pažintis su šiais puikiais krikščionimis, broliais bei seserimis, ir pokalbiai su jais —  didelė laimė, už kurią visada dėkosiu Jehovai.

Kitas pavyzdys — Filemonas Mafereka, pionierius iš Mokhotlongo kaimo (Lesotas), įsikūrusio kalnuose, maždaug 3000 metrų aukštyje. Kadangi nebuvo transporto, jis su žmona ir dviem vaikais bei keturi krikšto kandidatai pėsčiomis sukorė per 100 kilometrų į asamblėją, surengtą 1200 metrų aukštyje. Didžiąją kelio dalį teko eiti stačiais šlaitais. Jie kabarojosi aukštyn ir žemyn siaurais kalnų takais, brido per daugybę upelių bei upių.

Grįžo iš asamblėjos nešini šimtu knygų Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Jos buvo skirtos Mokhotlongo gyventojams. Bet dėl sutiktų kelyje žmonių domėjimosi bibline literatūra knygos pasibaigė dar nepasiekus namų. Matyti savo akimis brolių bei seserų, tokių kaip Filemonas bei jo žmona, uolumą ir ištikimybę man su Emili buvo didžiulis pasitenkinimas — ir jį jaučiame ligi šiol.

Kartais tekdavo susidurti su pavojais: nuodingomis gyvatėmis, pavyzdžiui, kobromis, staigiais potvyniais bei kitokia rizika. Šie išgyvenimai, nors kartais bauginantys, nublanksta, palyginus su atpildu bei džiaugsmu, kurį patiriame tarnaudami Jehovai. Mes supratome, kad jis niekada nepalieka savo ištikimųjų.

Kai labai pablogėjo Emili sveikata, Jehova davė mums išminties elgtis nuosaikiai. Dieta ir geresnės sanitarinės sąlygos padėjo jai pasveikti. Nedidelį sunkvežimį perdarėme į furgoną, todėl mums keliaujant Emili galėjo būti mažiau priklausoma nuo aplinkos ir ilgainiui atgavo sveikatą.

Grįžtame į Kanadą

1988-aisiais, po 35 misionieriškos tarnybos metų nuostabiame Afrikos žemyne, mums pasiūlė grįžti į Kanadą. Paskui, 1991-aisiais, vėl pradėjau tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Dar po aštuonerių metų mane ištiko insultas. Nors nuo to laiko mažai ką begaliu, vis dar patiriu džiaugsmą tarnaudamas vyresniuoju viename iš Londono (Ontarijo provincija) susirinkimų.

Šiandien su pasitenkinimu prisimenu tuos laikus, kai maždaug prieš 56 metus pradėjęs tarnauti pionieriumi raitas keliaudavau po pietinį Saskačevaną. Koks dėkingas esu, kad tėvas nepailsdamas mokė mus mąstyti taip, kaip mąsto dvasingi žmonės, niekada nebijoti stoti už tiesą ir teisingumą! Per jo atvertą Dievo Žodį radau gyvenimo prasmę. Šis paveldas lydėjo mane visą laiką. To, ką patyriau tarnaudamas Jehovai, niekada neiškeisčiau į nieką, ką gali pasiūlyti šis senas pasaulis.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Mūsų devynių vaikų šeima 1949-aisiais; mama laiko jauniausiąjį, aš stoviu už jos

[Iliustracija 20 puslapyje]

Tarnybai susimeistravau „kambuzą“

[Iliustracija 20 puslapyje]

Šios moterys Kvebeke buvo suimtos už skelbimo veiklą

[Iliustracija 22, 23 puslapiuose]

Keliaujantieji prižiūrėtojai, kuriuos mokiau Zimbabvėje

[Iliustracija 23 puslapyje]

Namelis ant ratų; jį padarėme, kad Emili po ligos būtų lengviau keliauti

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mudu su Emili dabar