Galingoji Amazonė — gyvybės arterija

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRAZILIJOJE

LYGINANT su kitomis — tai upė milžinė. Ji teka per didžiausius žemėje drėgnuosius atogrąžų miškus. Mokslininkai teigia, jog mūsų planetai ši upė ypač svarbi. Tai rojus tyrinėtojams bei gamtininkams. Tačiau milijonams Brazilijos gyventojų ji — dar ir nepaprastai reikšminga susisiekimo trasa. Šitaip charakterizuojama Amazonė, apie kurią sukasi visas jos regiono gyvenimas.

Susipažinkime su „gėlavandene jūra“

Nežymia upele ištekėjusi aukštai Peru Anduose, mažiau nei už 160 kilometrų nuo Ramiojo vandenyno, Amazonė leidžiasi žemyn; surinkdama intakų vandenį ir vis platėdama, ji tęsia savo kelią, kol galiausiai pasiekia Atlantą, — visas jos nuolydis sudaro apie 5000 metrų. Dar iki Brazilijos upė turi kelis skirtingus vardus, o vos perkirtusi tos šalies sieną pirmiausia vadinama Solimoinsu. Netoli Manauso, įsiliejus didžiausiam intakui, Negrui, ji tampa galingąja Amazone.

Čia, kur susitinka abi upės, atsiveria nepaprastai gražus reginys. Tamsūs kavos spalvos Negro ir drumzlini Solimoinso vandenys kokią dešimtį kilometrų nesusimaišydami teka greta. Šis keistas reiškinys paaiškinamas daugeliu veiksnių, tarp jų — skirtinga upių vandens sudėtimi, tankiu bei temperatūra.

Nesutarimai dėl svarbiausių Amazonės intakų ir jų ištakų bei deltos ypatumai neleidžia tiksliai nustatyti, kur upė prasideda ir kur baigiasi. Įskaitant laivybos vartus — tolimiausias Para žiotis — upės ilgis maždaug 6750 kilometrų. * Tačiau, kaip rašoma Brazilijoje išleistoje The Guinness Book of Records (Gineso rekordų knygoje), norint nustatyti  visą jos ilgį „sunkiau ne išmatuoti, o susitarti, ką matuoti“.

Tačiau dėl didingosios Amazonės vandens tūrio nesiginčijama. Jis didesnis nei Misisipės, Nilo ir Jangdzės kartu sudėjus. * Ši milžiniška upė, kurios vidutinis nuotėkis 200000 kubinių metrų per sekundę, į Atlantą atplukdo nuo 15 iki 20 procentų į pasaulio vandenynus sutekančio gėlo vandens. Vos per 30 sekundžių ji galėtų parai numalšinti visų žemės gyventojų troškulį — kiekvienam iš šešių milijardų žmonių duoti po litrą vandens!

Būdama tokia vandeninga, Amazonė tolyn stumia jūrą ir sudaro gėlo vandens sluoksnį, nusitęsiantį 200 kilometrų į Atlanto vandenyną. Nenuostabu, kad ispanų jūrininkas Vincentas Janjasas Pinzonas, 1500-ųjų birželį įplaukęs į Amazonę ir išvydęs upės žiotis, pavadino ją Mar Dulce (gėlavandene jūra).

Tiems, kas keliauja šia didžiule upe, ji atrodo nelyginant tarp miškų telkšanti jūra, — kai kur tokia plati, jog stovint viename krante kito nesimato. Patvinusi tarpais siekia net 50 kilometrų! Priklausomai nuo pločio, vietomis yra 50—80 metrų gylio. Siauriausioje atkarpoje, prie Obidoso miesto, Para valstijoje, gilumas — 130 metrų.

Beveik visos Amazonės nuolydis labai mažas — per vieną kilometrą susidaro du centimetrai. Dėl to vandenyno potvynio vanduo iš žiočių kyla upe aukštyn. Poveikis jaučiamas net Obidose, už 800 kilometrų nuo jų.

Amazonė teka beveik per patį pusiaują, todėl jai turi įtakos tiek vieno, tiek kito pusrutulio vasaros sezonas. Kairieji ir dešinieji intakai patvinsta skirtingu metu. Kadangi intakų vanduo pakyla ir nuslūgsta pirmiau šiaurinėje, o paskiau pietinėje pusėje, Amazonė pulsuoja tarsi gigantiška širdis. Upėje kasmetinis vandens lygio svyravimas yra 9—12 metrų. Potvyniai svarbūs regiono žemės ūkiui. Gausios mineralinių medžiagų bei organinių nuosėdų sąnašos, po jų liekančios ant krantų, — puiki trąša aplink besidriekiantiems slėniams.

Kas atrado šį regioną ir kaip jis buvo apgyventas?

Ispanų keliautojas Franciskas de Oreljana buvo pirmasis europietis, plaukęs Amazonės upe žemyn; jis ir davė 1542-aisiais jai vardą. * Bet kodėl pavadino Amazone? Oreljana tvirtino matęs, kaip genčių susirėmimuose kovėsi moterys, ir tai jam priminė amazones iš graikų mitologijos! Vėliau ekspedicijas rengė ir kiti ispanų, anglų, olandų, portugalų bei kitų šalių tyrinėtojai. Kaip rašoma enciklopedijoje Enciclopédia Mirador Internacional, portugalai surengė „daugybę bebaimiškų žygių [žemėms] prie Negro, Solimoinso bei Branko [upių] užkariauti ir paversti kolonijomis“.

Kad sustiprintų savo pozicijas, portugalai ėmėsi misionieriškos veiklos. Toje pačioje enciklopedijoje sakoma, jog stengdamiesi skleisti katalikų tikėjimą ir išplėsti prekybą mediena, derva, vaistažolėmis bei prieskoniais, „religinių ordinų nariai upių pakrantėse dažnai perkeldavo savo misijas iš vienos vietos į kitą. Iš tų nausėdijų išaugo daugybė nedidelių kaimelių“.

Tokia veikla XVII ir XVIII amžiuje bei vėlesnis kaučiuko plantacijų plėtimas XIX šimtmečio pabaigoje davė pradžią tipiškoms to regiono gyvenvietėms. Kadangi upėmis buvo galima pasiekti drėgnuosius miškus, žmonės kūrėsi pakrantėse — atsirado miesteliai bei kaimai. Dabartiniai tankiai gyvenami centrai yra ne kas kita, kaip ankstesniais amžiais Amazonės vidurupyje įkurti senieji miestai.

Kaip žmonės keliauja?

Amazonės baseinas, užimantis šešis milijonus kvadratinių kilometrų, yra didžiausias pasaulyje — didesnis už visą Europą, neskaitant  Rusijos. Kartu su 1100 intakų bei kitais mažesniais upeliais jis sudaro sudėtingą susisiekimo tinklą, kurį galima prilyginti žmogaus kraujotakos sistemai; pati Amazonė būtų tarsi aorta — stambiausia arterija. Srūva šiuo raizgynu du trečdaliai planetos gėlo vandens. Tas platus hidrografinis tinklas su daugiau kaip 25000 kilometrų laivybai tinkamų vandens ruožų yra svarbus tiek pervežant keleivius, tiek vietos žmonių gyvenime.

Šiuo natūraliu greitkeliu naudojasi milijonai Amazonės regiono gyventojų. Juo plaukioja įvairiausi laivai, netgi transatlantiniai, kurie prieš srovę įveikia 1500 kilometrų iki Manauso. Mažesni krovininiai bei keleiviniai pasiekia net Peru miestą Ikitosą, įsikūrusį už 3700 kilometrų nuo žiočių. Diduma Amazonės regiono turtų išgabenama būtent upe; tuo pačiu būdu įvežami gaminiai iš kitų pasaulio šalių. Komercinė veikla verda ir didžiausiame, per 3000 kilometrų ilgio, intake, Madeiros upėje. Dėl to į Amazonės baseiną kasmet patenka per du milijonus tonų krovinių. Judriausia vieta yra tarp Manauso ir Beleno, esančio prie upės žiočių.

Gyvenimas prie upės

Tankiai gyvenamos pakrantės rodo, jog žmonėms reikia upės transporto ir derlingo slėnių dirvožemio. Anot vietos gyventojo Altomiro, „čia paupiuose apstu smulkių ūkių, dažniausiai auginančių manijokus. Jie bei žuvis yra pagrindiniai maisto produktai. Be to, uždera arbūzai, bananai, kukurūzai, dar vietiniai laiko galvijus“. Tačiau užėjus potvyniams gyvulius tenka skubiai perkelti kitur, kartais net plaustais.

Kad atsilaikytų prieš upės įgeidžius, namai statomi ant aukštų polių, taip pat yra plaukiojančių namelių, suręstų ant plaustų ir prišvartuotų netoli miestų. Žmonės čia „labai svetingi ir pašaliečius pasitinka su šypsena“, — sako Belarminas, nuolat keliaujantis upe.

 Gyventojai mažomis kanojomis dažnai atsiiria prie didesnių laivų ką nors parduoti ar pirkti arba naudojasi jais kaip vilkikais, jeigu nori kilti upe aukštyn. Kanojininkui nuo denio numeta trosą, kurį šis pririša prie savo valtelės. Vietos gėrybės, kaip antai valgomoji kopūstpalmė, vyninė mauricija, manijoko produktai, riešutai bei žuvis (taip pat gėlųjų vandenų vėžiai), parduodami arba keičiami į grūdus bei pramonines prekes.

Upė — pajamų šaltinis daugybei brazilų — jie užsidirba pragyvenimui perveždami krovinius bei keleivius. Ji taip pat natūrali trasa medienai, ruošiamai miškuose.

Tame regione didžioji dalis maistui suvartojamų baltymų gaunama iš upės. „Apskaičiuota, jog Amazonėje paplitę maždaug 2000 rūšių žuvų, tiek nėra jokioje kitoje upių sistemoje“, — tvirtinama portugališkame leidinyje Vida Selvagem nos Rios (Laukinės gyvūnijos arealas). Po ekspedicijos į Amazonės regioną garsus okeanografas Žakas Ivas Kusto netgi pareiškė, kad ‘Amazonėje žuvų rūšių daugiau negu Atlanto vandenyne’.

Iš vandens gyvūnų čia aptinkamas žolėdis lamantinas, kuriam kyla grėsmė išnykti. Tai labai geidžiamas grobis, nes iš stambaus individo galima išgauti 100 litrų taukų. Šis žinduolis yra vidutiniškai 2,5 metro ilgio ir maždaug 350 kilogramų svorio. Be to, veisiasi gėlavandenė milžinė — piraruku, arba brazilinė menkė. Ji paprastai būna daugiau kaip 2 metrų, sveria apie 70 kilogramų. Savo trumpais pasirodymais žavi bouto (botu) — Amazonės delfinas ir tucuxi (tukuksi) — amazoninė sotelija.

Neįprastos kelionės laiveliu

Amazonės regione nuo seno neįmanoma apsieiti be laivelio. Jie — pragyvenimą užtikrinanti  priemonė tūkstančiams prekiautojų, kurie čia pardavinėja savo produktus; per tai izoliuotos paupio bendruomenės palaiko nors menkutį ryšį su civilizacija. Be to, laiveliais galima nebrangiai pasiekti miestelius bei kaimus, kur nėra kelių. Dauguma jais keliauja gulėdami sausakimšai sukabintuose hamakuose. Tuo paaiškinamas skubėjimas, kai tik laivelis įplaukia į doką — juk kiekvienas nori rasti geresnę vietelę savo hamakui. Tie, kas įsitaiso apatiniame denyje, turi išsitekti tarp galybės čia sutalpintų krovinių. Kadangi keleiviai šnekūs, nesunku susidraugauti, o laiko tam marios, nes kelionė paprastai trunka kelias dienas.

Prie Manauso eismas upėje labai intensyvus, nes tai — pats svarbiausias Amazonės uostas, punktas, į kurį sugabenama produkcija iš didžiulės teritorijos: kai kurių Peru, Bolivijos bei Kolumbijos rajonų. Čia klesti ir ekoturizmas — gausu atvykėlių iš Pietų Amerikos bei kitų pasaulio šalių.

Nepamirštama viešnagė

Galbūt jums pasitaikys proga aplankyti šį nuostabaus grožio kampelį, taip traukiantį tyrinėtojus, bet tebesaugantį daugybę paslapčių. Amazonės regionas ne tik sužavės vaizdingais drėgnaisiais miškais. Pajusite didžiulę pagarbą visų dalykų — tarp jų ir šios galingos upių sistemos — Kūrėjui. (Psalmyno 24:1, 2)

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

POROROKOS FENOMENAS

Amazonės žiotyse, kur upės vandenys susitinka su jūros, pasireiškia itin pragaištingas fenomenas. Srauni upės tėkmė sulaiko potvynio vandenį. Prieš žiotis jūros lygis kyla, kol upė nebepajėgia pasipriešinti. Tada milžiniška it siena banga ūžteli aukštyn upe — priverčia ją tekėti atgal, išdaužo krantus, rauna su šaknimis medžius ir ritasi viską aplink griaudama. Dviejų priešingų srovių sukeltos bangos siekia net 4 metrus, o joms susidūrus kurtinantis triukšmas girdimas toli. Tai šniokščia pororokos — potvynio banga.

[Žemėlapiai 13 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ANDAI

Amazonės aukštupys

Maču Pikču (Peru)

AMAZONĖS BASEINAS

Ikitosas (Peru)

Amazonė (Solimoinsas)

MANAUSAS

Negras

Madeira

Obidosas

Amazonė

Para

BELENAS

[Šaltinio nuoroda]

Gaublys: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracijos 15 puslapyje]

1. Kaimo mergaitė

2. Namai ant pastolių upės pakrantėse

3. Tamsūs Negro vandenys netoli Manauso susitinka su drumzlinais Solimoinso vandenimis

4. Negras maitina Amazonę

[Šaltinių nuorodos]

1 ir 2 nuotraukos: Ricardo Beliel/SocialPhotos; 3 ir 4 nuotraukos: Lidio Parente/SocialPhotos

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

1. Manauso uostas

2. Laivelio keleiviai hamakuose

3. Žvejyba kanoja

[Šaltinių nuorodos]

1 nuotrauka: Lidio Parente/SocialPhotos; 2 ir 3 nuotraukos: Ricardo Beliel/SocialPhotos

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 17 puslapyje]

Saulėlydis: Ricardo Beliel/SocialPhotos; banglentininkas: AP Photo/Paulo Santos