Ko pasimokėme iš pigmėjų

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO CENTRINĖS AFRIKOS RESPUBLIKOJE

„Nusiaukite batus. Brisime per vandenį, paskui kirsime dramblių taką. Labai tiksliai laikykitės mano nurodymų. Jei sutiktume gorilą, pasilenkite ir nežiūrėkite jai į akis, jeigu dramblį — sustokite kaip įbesti.“

ILSĖDAMIESI lauko restoranėlyje apmąstome visa, ką taip neseniai matėme. Prieš mūsų akis — Sangos upė, kitame krante — tankus, gražus miškas. Esame Bajangoje, Centrinės Afrikos Respublikos pietinėje dalyje, tarp Kamerūno ir Kongo Respublikos. (Žiūrėkite žemėlapį 19 puslapyje.)

Kelionės vargus pamiršome vos tik pasiekę Dzanga-Ndokio nacionalinio parko informacijos centrą. Šis parkas yra 480 kilometrų nuo Bangio, Centrinės Afrikos Respublikos sostinės; iki jo siauru keliuku važiavome beveik 11 valandų. Vietomis pakele auga bambukų guotai. Prie Ngoto per upę kėlėmės keltu — labai neįprastu, nes jis neturi variklio, todėl plaukia nešamas tėkmės. Keltą prilaiko skriemulys, slystantis storu lynu, tad keliems jauniems vyrams belieka vairuoti.

Per Bambio upę nutiestas plūduriuojantis tiltas — labai patogus, nes prisitaiko prie vandens lygio, kuris sausais ir lietingais sezonais kinta. Vietovė tiesiog nuostabi. Čia matėme gyvūnus jų natūralioje aplinkoje ir susitikome su akų genties pigmėjais, *  tebegyvenančiais pagal senas tradicijas.

Ar norėtumėte bent savo vaizduotėje pabuvoti drauge su mumis šioje nuostabioje viešnagėje? Mūsų gidas — pigmėjas, vardu Benua. Pirmiausia einame į jo kaimą susitikti su dviem žolininkėmis — Žermen ir Valeri, — kurios mus lydės. Kai šios ima rodyti gydomuosius miško augalus, iš nuostabos tiesiog netenkame žado.

Gydomieji augalai

Keletą minučių važiuojame miško keliuku, paskui naujieji bendrakeleiviai pakviečia išlipti iš automobilio ir eiti pėsčiomis. Jie skina taką mačetėmis, o mes vos spėjame iš paskos. Štai ir pirmoji staigmena — „mo nzambu nzambu“, vadinamasis vandens vijoklis. Gidas tuojau atpjauna kokį 50 centimetrų stiebo ir mes geriame iš jo srūvantį vandenį: tyrą, gaivų, puikiai malšinantį troškulį.

Kiek toliau mums parodo guajavos medžio lapą. Pigmėjai iš jų verda arbatą nuo kosulio. Iš kito medžio, ofurumos, gaunamos baltos pieninės sultys, kurios puikiai tinka akių junginės uždegimui gydyti. „Ar yra priemonių nuo gyvatės įkandimo?“ — klausiame. „Aišku, yra. Iš bolos [taip akai vadina atogrąžų lianą Dalbergiella welwitshii] lapų padarome košelę ir tepame ją ant įgeltos vietos“, — aiškina gidas. Kiekviename žingsnyje atrandame vis naujų augalų, kurie, kaip tikina palydovai, turi gydomųjų savybių. Jie užgydo žaizdas, gelbsti nuo žarnyno parazitų, ausų infekcijų, ėduonies ir netgi nuo nevaisingumo.

Vietiniai žmonės, kartais laikomi primityviais, gali daug ko pamokyti. Kol einame per mišką, dvi mūsų žolininkės rankioja tai, kas valgoma: grybus, laukines salotas, šaknis, vartojamas vietoje česnakų. Kai kurie lapai, matyt, ypač skanūs, nes juos tiesiog skina ir kramto! Kiek daug dar įdomybių sužinosime Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje! (Izaijo 65:17; 2 Petro 3:13; Apreiškimo 21:1-4)

Prie druskos laižyklos

Po pietų einame prie druskos laižyklos pasižiūrėti afrikinių miško dramblių. Kaip tik pakeliui gidas ir duoda nurodymus, kuriais pradėjome savo straipsnį. Bet kas ta druskos laižykla? Tai didžiulė proskyna, kurios dirvožemyje yra daugybė gyvūnų mėgstamų mineralinių druskų. Pasiskanauti čia kasdien susirenka miško drambliai, afrikiniai buivolai, antilopės bongos, didžiulės krūmyninės kiaulės bei kiti.

Kadangi tankumyne pamatyti gyvūnus nepaprastai sunku, parko darbuotojai druskos laižyklos pakraštyje įrengė stebėjimo pakylą. Tačiau norėdami ją pasiekti, turime perbristi pelkę, kur vanduo siekia mums iki pusės šlaunų. Gidas atidžiai įsiklauso į aplinkinius garsus ir vis pasižiūri, ar esame arti jo. Kodėl? Nes kartais tą patį taką pasirenka drambliai!

Nuo pakylos gerai matome per 80 dramblių, vieną kitą buivolą ir keletą antilopių. Čia sutinkame mokslininkę, kuri jau 11 metų tyrinėja dramblius. Ji pasakoja: „Kiekvienas yra vis kitoks. Esu sudariusi 3000 šių gyvūnų indeksą, o 700 vadinu vardais.“ Nelaimei, dramblio kaulas turi  didžiulę paklausą. Pavyzdžiui, kai kuriose Rytų šalyse iš jo gaminami asmeniniai antspaudai. Jais vietoje parašo tvirtinami dokumentai arba paveikslo autorystė. *

Medžioklė tinklais

Ankstų rytą su dešimties medžiotojų grupe išsirengiame stebėti medžioklės. Vyrai ir moterys nešasi iš lianų nupintus tinklus. Kiekvienas jų maždaug 20 metrų ilgio ir 120 centimetrų pločio. Skverbdamasis vis gilyn į džiungles, būrys išsisklaido ir pradeda statyti tinklus. Riša vieną prie kito; taip ištiesia daugiau nei 200 metrų. Tada aplink šį barjerą medžiotojai padaro didžiulį ratą ir, grįždami savo pėdomis atgal, purto šakas bei garsiai šūkauja, kad čia užklydusius gyvūnus sugintų į tinklus. Tačiau tą sykį nė vieno nesulaukė. Belieka atraišiojus tinklus skverbtis dar giliau į mišką ir pradėti viską iš pradžių: kartą, du, dešimt.

Įdienojus pajuntame nuovargį. Pigmėjai pastebi tris mėlynuosius dukerius (nedidelės antilopės), bet tiems pavyksta pasprukti. Mums labiausiai rūpi ne pamatyti įkliuvusią į tinklus medžiotojų auką. Veikiau norime sužinoti apie šių žmonių išmoningumą, perprasti, kaip jie sugeba išgyventi, regis, taip stokodami paprasčiausių įnagių, jau nekalbant apie civilizuoto pasaulio įrankius. Todėl tikrai nenusiviliame, nes tai, ką pamatėme, buvo nepaprasta.

Luotu Sangos upe

Kam nepatiktų tyliai šliuožti vandens paviršiumi? Luote tai dar įdomiau, nes esi beveik vandens lygyje. Per popietės išvyką pamatome pilkuosius garnius bei daugybę kitų įvairiaspalvių vienas už kitą gražesnių paukščių. Kai kurie jų upės pakrantėje skraido nuo šakos ant šakos, todėl susidaro įspūdis, lyg sektų paskui mus.

Vietomis regime šimpanzes, tik pramogai šokinėjančias nuo vienos lianos ant kitos; o gal jos nori mus pralinksminti! Valtininkas Alanas Patrikas sunkiai iria dar kelis šimtus metrų, mat vakar čia buvo pastebėjęs keletą hipopotamų. Ar išvysime juos šiandien? Deja, nepavyksta, matyt, pasitraukė kitur. Tačiau plaukiant tuo ruožu pro mūsų akis praslenka keli paupio kaimai. Sužavi daugybė vaikų, stebinamai mikliai manevruojančių nedideliais luoteliais. Išvykos Sangos upe ilgai neužmiršime.

Įspūdžiai grįžtant namo

Pakeliui į Bangį atmintyje iškyla šimtai vaizdų bei prisiminimų. Vieni jaudina, kiti stulbina. Tikrai stebėtina, kaip darniai pigmėjai sugyvena su gamta ir kaip išmintingai geba pasinaudoti viskuo, ką miške randa.

Nors ir neužteko laiko viską pamatyt, paviešėjome unikaliame žemės kampelyje, kur gyvena miško drambliai, gorilos, šimpanzės, hipopotamai, antilopės, panteros ir įvairiaspalviai paukščiai bei drugiai. Mums papasakojo, kad Dzanga-Sangos draustinio tankmėse ir Dzanga-Ndokio nacionalinio parko prieglobstyje yra maždaug 7000 rūšių augalų ir 55 — žinduolių.

Visa ta neprilygstama biologinė įvairovė primena Biblijos eilutę: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė.“ (Psalmyno 104:24) Ši neužmirštama pamoka sustiprino mūsų ryžtą taikyti tos pačios psalmės žodžius: „Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu. Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.“ (Psalmyno 104:33, 34, Brb)

[Išnašos]

[Žemėlapiai 19 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KAMERŪNAS

KONGO RESPUBLIKA

CENTRINĖS AFRIKOS RESPUBLIKA

Bangis

Bajanga

Dzanga-Ndokio nacionalinis parkas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

© Jerry Callow/Panos Pictures