Šiaurės vakarų jūrų kelias. Svajonė išsipildė?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO SUOMIJOJE

VISUOTINIS ATŠILIMAS yra neigiamas reiškinys. Bet jis gali tikrove paversti didžiulę jūreivių svajonę — laisvai plaukioti šiaurės vakarų jūromis. Kaip rašoma žurnale Science, manoma, jog keliu, einančiu palei šiaurines Amerikos žemyno pakrantes ir jungiančiu Atlanto vandenyną su Ramiuoju, galima bus plaukioti šiame šimtmetyje. „Tuomet kelionė iš Europos į Aziją sutrumpėtų: tiems, kurie dabar keliauja per Panamos kanalą, — 11000 kilometrų, o tanklaiviams, pro jį nepraplaukiantiems, todėl sukantiems aplink Horno kyšulį, — 19000“, — aiškinama žurnale.

Apie šį kelią galvota jau daugiau kaip prieš 500 metų. Kai tik Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, tuojau prasidėjo mėginimai apiplaukti šiaurinį jos kraštą. Ieškoti kelio į rytus 1497-aisiais Anglijos karalius Henrikas VII pavedė Džonui Kabotui. Palikęs Europą Kabotas, kaip ir Kolumbas, leidosi į vakarus, bet paskui pasuko į šiaurę. Pasiekęs krantą, greičiausiai Niufaundlandą Šiaurės Amerikoje, kapitonas buvo įsitikinęs, jog priplaukė Aziją. Ir nors vėliau žmonės suprato, kad tarp Europos ir Azijos driekiasi dar kitas ištisas žemynas, mintis apie šiaurės kelią į rytus nedavė ramybės. Ar įmanoma naująjį žemyną apiplaukti iš šiaurės?

Ledinė užtvara

Teoriškai „nutiesti“ šiaurės vakarų jūrų kelią galbūt atrodė paprasta. Tačiau iš tikrųjų atšiaurios Arkties sąlygos šią užduotį apsunkino labiau, nei kas nors tuo metu įsivaizdavo. Didžiausia kliūtis buvo ledas. „Judėdamas, dreifuodamas jis čia prasiskirdavo, praleisdamas laivus, čia susigrūsdavo, įvarydamas juos drauge su įgula į spąstus ir sutraiškydamas“, — rašo Džeimsas P. Delgado knygoje Across the Top of the World.

Ledas sukliudė ir serui Martinui Frobišeriui, vadovavusiam pirmajai arktinio kelio paieškos ekspedicijai. Jis dviem laivais ir botu 1576 metais išplaukė iš Londono. Kelionėje Frobišeris sutiko Arkties gyventojus inuitus. Iš pradžių palaikė juos ruoniais arba žuvimis, „bet priartėjęs pamatė, jog tai žmonės odinėse valtelėse“, — rašoma knygoje apie Frobišerio kelionę. Į Arktį jis iš viso leidosi trissyk, tačiau šiaurės vakarų jūrų kelio nerado. Bet jam pasisekė, kad kaskart iš ekspedicijos grįždavo gyvas ir  sveikas. To nepasakysi apie kitus. Daugelis nepakėlė Arkties ledynų šalčio ir šviežio maisto stygiaus. Tačiau vis tiek, bėgant metams, daugybė laivų ir tūkstančiai vyrų vėl keliaudavo šiaurėn, mėgindami įveikti ledo užtvarą.

Kur Franklinas?

XIX amžiuje britų karinio jūrų laivyno vadovybė suruošė keletą didelių ekspedicijų ieškoti šiaurės vakarų kelio. Viena jų buvo tragiškiausia visoje plaukiojimų po Arktį istorijoje. Ekspedicijai vadovavo patyręs Arkties tyrinėtojas seras Džonas Franklinas. Dviejuose didžiuliuose laivuose organizavusieji išvyką įrengė garo variklius, surinko geriausius jūreivius, parūpino maisto trejiems metams. Be to, daug dėmesio skyrė emocinei įgulos gerovei. Pavyzdžiui, laivuose buvo įvairiausių knygų ir net ryla. Vienas ekspedicijoje dalyvavęs karininkas rašė: „Vargu ar buvo pamiršta kas nors reikalinga, ir nemanau, kad jei turėčiau galimybę pavaikščioti po Londoną valandą ar dvi, norėčiau ką nors įsigyti.“ Keliauninkai Angliją paliko 1845-ųjų gegužę, o liepos mėnesį pasiekė Bafino įlanką.

Praėjo metai, antri. Galiausiai praslinko ir treti, kuriems ruoštasi tik dėl viso pikto, bet apie Franklino ekspediciją — nė žinios. Paslaptingai dingus dviem laivams su įgulomis, kelionių į Arktį padažnėjo. Daugybė naujų ekspedicijų kilstelėjo ne tik Franklino ekspedicijos likimą dengiantį paslapties šydą, bet ir suteikė žinių apie šiaurės vakarų kelią.

Kapitonas Robertas Maklūras vadovavo vienam iš dviejų laivų, išsiųstų ieškoti Franklino. 1850-aisiais išplaukę iš Londono, jie per Beringo sąsiaurį iš Ramiojo vandenyno pusės pasiekė šiaurinius Amerikos krantus. Ryžtingai nusiteikęs Maklūras nelaukė kito laivo ir leidosi į Arkties vandenyną. Netrukus jau skriejo vandenimis, į kuriuos lig tol nebuvo įplaukęs joks europietis. Įveikęs daugybę kliūčių, galiausiai pasiekė Bankso salos krantus. Susijaudino supratęs, kad tai ta pati sala, kurią prieš daugelį metų užmatė Edvardas Paris, ieškodamas šiaurės vakarų kelio iš rytų. Jei tik Maklūras būtų galėjęs apiplaukti salą, tą kelią būtų įveikęs!

Tačiau laivą įkalino ledas. Praėjo pora metų, o kapitoną su įgula jis tebelaikė savo gniaužtuose. Ir kai, regis, visos viltys buvo prarastos, tolumoje pasirodė žmonės. Jie artėjo. Tai buvo tarsi stebuklas. Paaiškėjo, kad kitos ekspedicijos vadovas Henris Keletas rado Maklūro raštelį Melvilio saloje, todėl ir pasiuntė savo vyrus. Šie vos gyvus Maklūro įgulos narius nugabeno į Keleto laivą ir parplukdė namo — rytiniu keliu. Tik pagalvok, Keletas šiaurinius Amerikos krantus pasiekė iš Atlanto! Taip Maklūras „pirmasis įveikė šiaurės vakarų jūrų kelią, nors ir ne vienu laivu bei iš dalies pėsčiomis“, — rašoma enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica.

Tačiau kas nutiko Franklino ekspedicijai? Apie jos likimą spėjama iš įvairių detalių. Ko gero, abu laivai įšalo Viktorijos sąsiauryje. Per 18 mėnesių dalis vyrų, tarp jų Franklinas, mirė. Likusieji nusprendė palikti laivus ir traukti į pietus pėsčiomis, bet nusilpę mirė pakeliui. Neišgyveno nė vienas. Vis dėlto kalbos apie ekspedicijos dalyvių likimą netyla iki šiol. Manoma, kad  įgula taip greitai išmirė apsinuodijusi švinu, nes valgė skardinėse laikomą maistą.

Pirmoji pergalė

Nors buvo įrodyta, kad šiaurės vakarų jūrų kelias egzistuoja, juo plaukioti pradėta tik XX amžiuje. Į naują kelionę išsirengė Roalis Amundsenas bei dar septyni norvegai. Jie sėdo į nedidelį žvejybos laivą „Gjøa“, kuris visiškai skyrėsi nuo įspūdingų britų karo laivų. Mažiukas, nedidelės grimzlės, jis pasirodė esąs tinkamiausias Arkties vandenyne, kuriame gausu kanalų, uolų bei seklumų. Ilgon kelionėn iš Oslo į Šiaurės Amerikos Arktį rytiniu keliu Amundsenas su savo komanda susiruošė 1903-iųjų birželio 16 dieną. Po dvejų metų, 1905-ųjų rugpjūčio 27-ąją, „Gjøa“ įgula pamatė banginių medžiotojų laivą, patekusį į Arkties vandenyną iš vakarų, per Beringo sąsiaurį. Apie netikėtą susitikimą Amundsenas rašė: „Šiaurės vakarų jūrų kelias įveiktas. Vaikystės svajonė išsipildė... Negalėjau sulaikyti ašarų.“

Tačiau reguliarus laivų eismas čia neįmanomas iki šiol. Nuo Amundseno laikų šiuo keliu praplaukė nemažai laivų, vis dėlto kelionė ir toliau nelengva. Nors galbūt jau nebeilgai...

Netikėta išeitis?

Arkties ledas tirpsta neįtikimai sparčiai. Dėl to 2000 metais Kanados policijos laivas įveikė šiaurės vakarų kelią maždaug per mėnesį. Kai po kelionės laikraščio The New York Times korespondentas pakalbino laivo kapitoną seržantą Keną Bertoną, šis išreiškė susirūpinimą, jog ledas nesudarė kliūčių. „Žinoma, ledkalnių pastebėjome, tačiau jie nekėlė nerimo. Matėme keletą ilgų, per daugelį metų susiformavusių ledo lyčių, bet jos buvo nedidelės ir suaižėjusios, todėl įstengėme apiplaukti“, — pasakė Bertonas. Žurnalo Science duomenimis, „per pastaruosius du dešimtmečius Arkties ledo sumažėjo 5%. Be to, jis išplonėjo, o pagal kompiuterines oro prognozes, pasaulio temperatūrai kylant, tirps ir toliau“. Straipsnyje minimas JAV Arkties tyrimų komisijos pranešimas, kuriame teigiama, jog nepraėjus nė dešimtmečiui šiaurės vakarų jūrų keliu „bent vieną vasaros mėnesį galės plaukioti ir ledo laužymui nepritaikyti laivai“.

Kaip rašoma žurnale Science, ironiška, kad žmonės, „vien sėdėdami namuose ir degindami milijardus tonų kuro“, pasieks tai, dėl ko anksčiau leisdavosi į didvyriškus žygius. O mokslininkai nerimauja, kokią įtaką tirpstantys ledynai bei reguliarus eismas padarys baltosioms meškoms, jūrų vėpliams bei Arkties gyventojams. Be to, šiaurės vakarų keliu ėmus kursuoti laivams, gali kilti politinių nesutarimų. Kokių dar permainų tai atneš? Ateitis parodys.

 [Žemėlapis 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Martino Frobišerio kelionė 1578-aisiais

Džono Franklino kelionė 1845—1848 metais

Roberto Maklūro kelionė 1850—1854 metais

Roalio Amundseno kelionė 1903—1905 metais

(taškeliais nužymėta kelionė pėsčiomis)

Šiaurės ašigalis

RUSIJA

ALIASKA (JAV)

KANADA

GRENLANDIJA

[Iliustracija 23 puslapyje]

Džonas Kabotas

[Šaltinio nuoroda]

Culver Pictures

[Iliustracija 23 puslapyje]

Seras Martinas Frobišeris

[Šaltinio nuoroda]

Painting by Cornelis Ketel/Dictionary of American Portraits/ Dover Publications, Inc., in 1967

[Iliustracija 23 puslapyje]

Seras Džonas Franklinas

[Šaltinio nuoroda]

National Archives of Canada/C-001352

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Robertas Maklūras ir jo laivas „Investigator“ (žemiau)

[Šaltinių nuorodos]

National Archives of Canada/C-087256

National Archives of Canada/C-016105

[Iliustracija 23 puslapyje]

Roalis Amundsenas

[Šaltinio nuoroda]

Brown Brothers

[Iliustracija 24 puslapyje]

Žemės klimato šiltėjimas palengvina susisiekimą užšąlančiomis jūromis

[Šaltinio nuoroda]

Kværner Masa-Yards

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 21 puslapyje]

From the book The Story of Liberty, 1878