Aplinkos apsauga. Kas daroma?

ČERNOBYLIS, Bopalis, Valdesas, Tri Mail Ailendas — šie pavadinimai tikriausiai primena įvairiose žemės vietose įvykusias katastrofas, padariusias žalos gamtai. Tokios nelaimės rodo, jog mūsų aplinkai nuolat gresia pavojai.

Įvairūs valdžios atstovai bei kiti asmenys reiškia susirūpinimą. Kai kurie imasi viešų veiksmų, kad parodytų savo poziciją. Britanijoje viena bibliotekos darbuotoja prisirakino prie buldozerio protestuodama prieš kelio tiesimą per vietovę, kur labai pažeidžiama  gamta. Australijoje dvi aborigenės surengė kampaniją prieš urano kasimą nacionaliniame parke. Darbai buvo sustabdyti. Nors protestuotojų ketinimai geri, tokios pastangos ne visada sėkmingos. Pavyzdžiui, sovietmečiu kariniame laivyne tarnavęs kapitonas buvo susirūpinęs, kad iš nuskendusių povandeninių laivų atominių reaktorių gali ištekėti radioaktyvios medžiagos. Bet kai paskelbė, kur šie nuskendo, buvo suimtas.

Įvairios institucijos irgi vis kalba apie grėsmę aplinkai. Tokios yra Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), Jungtinių Tautų aplinkos programa, „Greenpeace“ ir kitos. Kartais žmonės ar organizacijos tiesiog praneša apie aplinkosaugos problemas, su kuriomis susiduria atlikdami savo darbą. Kiti atkakliai kelia negeroves į viešumą. „Greenpeace“ pagarsėjusi tuo, kad siunčia aktyvistus į vietas, kur iškyla opūs gamtosaugos klausimai ir atkreipia visuomenės dėmesį į tokius dalykus kaip pasaulinis atšilimas, nykstančios rūšys bei pavojai, susiję su genetiškai modifikuotais gyvūnais ir augalais.

Kai kurie aktyvistai sako, kad jie „pasaulinėms aplinkosaugos problemoms iškelti griebiasi išradingų kovos būdų“. Pavyzdžiui, prisiriša prie lentpjūvės vartų protestuodami prieš senų miškų naikinimą. Kita grupė ėmėsi protesto, kai vienoje šalyje buvo pažeistas banginių medžioklės moratoriumas. Jie apsilankė tos valstybės ambasadose užsidėję akinius su didžiuliais akių obuoliais, tuo parodydami, kad žalingi veiksmai neliko nepastebėti.

Aktualių klausimų nereikia daug ieškoti. Pavyzdžiui, organizacijos ir pavieniai asmenys nuolatos perspėja apie vandens taršos pavojus. Vis dėlto padėtis tebėra niūri. Milijardas žmonių neturi švaraus geriamo vandens. Žurnalo Time pateiktais duomenimis, „susirgę nuo užteršto vandens, kasmet miršta 3,4 milijono žmonių“. Oro teršimas — ne mažesnė bėda. Pranešime The State of World Population 2001 sakoma, kad dėl jo „kasmet miršta 2,7—3 milijonai žmonių“. Priduriama, jog „užterštas oras pakenkia daugiau nei 1,1 milijardo gyventojų“. Pateikiamas ir konkretus pavyzdys: „Oro tarša sveikatai žalingomis dalelėmis Europoje sukelia 10 procentų visų vaikų kvėpavimo takų infekcijų“. Taigi nepaisant perspėjimų ir įdėtų pastangų, problemos, susijusios su šiais gyvybiškai svarbiais dalykais, tik didėja.

Daugelio akimis, padėtis paradoksali. Žinių apie gamtos apsaugą — gausu kaip niekad. Dabar tikrai netrūksta žmonių ir organizacijų, trokštančių gyventi švarioje aplinkoje. Vyriausybės yra pristeigusios ministerijų šioms problemoms spręsti. Turime apsčiai reikiamos technikos. Tačiau niekas lyg ir nejuda į priekį. Kodėl?

Vienas žingsnis į priekį, du — atgal

Pramonės progresu siekiama palengvinti mūsų gyvenimą. Išties šiandien turime nemažai patogumų. Vis dėlto būtent dėl šio „progreso“ nukenčia žemė. Mes vertiname  industrijos išradimus ir pasiekimus, bet gaminant ir naudojant produkciją neišvengiama žalos aplinkai.

Štai kad ir automobiliai. Jais keliauti greičiau ir lengviau. Retas kuris panorėtų vėl sėsti į arklių traukiamą vežimą. Tačiau šiuolaikinis transportas sukuria ir begalę problemų. Viena jų — pasaulinis atšilimas. Naudodami techniką, kuri išmeta į aplinką milijonus tonų dujų, žmonės keičia atmosferos cheminę sudėtį. Šios dujos sukelia šiltnamio efektą, dėl kurio atmosfera šyla. Reiškinys prasidėjo praėjusiame šimtmetyje. JAV aplinkos apsaugos valdybos duomenimis, „XX amžiuje 10 šilčiausių metų užregistruoti per paskutiniuosius 15 to amžiaus metų“. Kai kurių mokslininkų nuomone, XXI amžiuje vidutinė pasaulinė temperatūra gali pakilti 1,4—5,8 laipsnio Celsijaus.

Šylant atmosferai atsiranda naujų problemų. Šiauriniame pusrutulyje tirpsta ledynai. 2002-ųjų pradžioje nuo Antarktidos atskilo ir vandenyne susiskaidė 3250 kvadratinių kilometrų šelfinio ledyno. Šiame amžiuje jūros lygis gali smarkiai pakilti. Kadangi trečdalis pasaulio gyventojų įsikūrę prie jūros, daugelis galbūt prarastų namus bei dirbamą žemę. Taip pat kiltų didžiulių sunkumų pakrančių miestams.

Mokslininkų manymu, dėl atšilimo padaugės kritulių ir klimato anomalijų. Kai kas tvirtina, kad tokie reiškiniai kaip 1999 metais Prancūzijoje kilusi vėtra, kuri nusinešė 90 žmonių gyvybių ir išvertė 270 milijonų medžių, yra tik pradžia. Mokslininkai dar tvirtina, jog dėl klimato pokyčių išplis tokios ligos kaip maliarija, dengės karštligė ir cholera.

Pavyzdys apie automobilius rodo, kokios painios techninės pažangos pasekmės. Išradimai apskritai žmonijai yra naudingi, tačiau drauge kelia aibes problemų, kurios daro įtaką daugybei gyvenimo sričių. Pranešime Human Development Report 2001 taikliai sakoma: „Kiekviena technikos naujovė atneša ne tik naudą, bet ir pavojų, kurį ne visada įmanoma nuspėti.“

Neretai naujausi atradimai pasitelkiami ir aplinkos apsaugos problemoms spręsti. Štai gamtosaugininkai jau seniai ragina atsisakyti pesticidų. Atrodė, kad tereikia sukurti genetiškai modifikuotus augalus, kurie su kenkėjais kovotų patys, ir jiems tų chemikalų reikės labai mažai arba visai nebereikės. Tačiau išvedus „Bt“ kukurūzų veislę, nuodijančią ugniukų šeimos drugių vikšrus, paaiškėjo, kad nuo augalo žūsta ir drugio monarcho vikšrai. Taigi iš pirmo žvilgsnio geri sprendimai kartais nepasiteisina ir net sukelia papildomų rūpesčių.

Ar vyriausybės pajėgios padėti?

Kadangi gamtos niokojimas yra globalinė problema, tik bendradarbiaujant visų šalių vyriausybėms įmanoma pasiekti gerų rezultatų. Kartais valdžios atstovai verti pagyrimo už drąsius pasiūlymus daryti konstruktyvias permainas, galinčias apsaugoti aplinką. Vis dėlto tikrų pokyčių nedaug.

Kaip pavyzdį paminėsime 1997 metais Japonijoje įvykusią tarptautinę aukščiausio lygio konferenciją. Tautos derėjosi ir ginčijosi dėl sąlygų sutarties, kuria siekta sumažinti pasaulinį atšilimą sukeliančių išmetamų dujų kiekį. Daugelio nuostabai, galiausiai buvo pasirašyta sutartis, pavadinta Kioto protokolu. Išsivysčiusios šalys, tokios kaip Europos Sąjungos valstybės, Japonija ir Jungtinės Valstijos, iki 2012-ųjų turėjo sumažinti išmetamų dujų vidutiniškai 5,2 procento. Tai atrodė jau pasiekimas. Tačiau 2001 metų pradžioje JAV vyriausybė pareiškė atsisakanti laikytis Kioto protokolo. Daugelis buvo pritrenkti, nes Jungtinėse Valstijose, kur gyvena mažiau nei 5 procentai viso pasaulio žmonių, išmetamų dujų kiekis sudaro apie ketvirtadalį. Be to, ir kitos šalys ratifikuoti sutartį delsė.

Minėtas atvejis parodo, kaip sunku vyriausybėms surasti veiksmingų sprendimų. Nelengva susiburti draugėn, o paskui — susitarti,  kaip spręsti aplinkosaugos klausimus. Bet netgi pasirašiusios kokią nors sutartį kai kurios šalys vėliau atsisako jos laikytis. Kitoms sunku nutarimus įgyvendinti. Be to, pasitaiko, kad vyriausybės ar korporacijos teigia negalinčios prisiimti išlaidų, reikalingų aplinkos švarinimui. Kartais už viso to slypi godumas, nes komercijos magnatai daro valdžiai didžiulę įtaką ir verčia nesiimti priemonių, kurios sumažintų jų pačių pelną. Verslininkai ir korporacijos paprastai trokšta gauti iš aplinkos kuo daugiau pajamų, negalvodami apie padarinius.

 Padėtį apsunkina dar ir tai, kad skiriasi mokslininkų nuomonės, kokios bus pasekmės, jei žemė bus ir toliau taip teršiama. Todėl vyriausybių strategai gali suabejoti, ar verta varžyti ekonominį augimą siekiant sumažinti problemą, kuri gal ir nėra tokia rimta, kaip mano kai kas.

Žmonija atsidūrė labai keblioje padėtyje. Visi supranta, kad gamta niokojama ir reikia kažką daryti. Kai kurios tautos tikrai deda pastangas, tačiau gamtos apsaugos problemos dažniausiai tik didėja. Ar ateityje žemė nepasidarys tiesiog nebetinkama gyventi? Tai ir aptarsime kitame straipsnyje.

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

TRIUKŠMAS

Prie teršalų galima priskirti ir triukšmą. Ekspertų manymu, reikėtų susirūpinti, nes dėl triukšmo galima apkursti, sunku užmigti, jis kelia įtampą, didina kraujospūdį, mažina darbingumą. Vaikams, lankantiems mokyklą triukšmingoje vietovėje, kartais atsiranda skaitymo sutrikimų.

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

IŠKIRTUS MIŠKUS UŽPLŪDO ŽIURKĖS

Kai penkiolika Samaro salos (Filipinai) miestų užplūdo žiurkės, vyriausybė to priežastimi nurodė miškų iškirtimą tame regione. Sumažėjus miškų, išnyko dalis plėšrūnų, mintančių žiurkėmis, o ir pastarosioms ėmė trūkti maisto. Todėl jo ieškodamos patraukė į gyvenvietes.

[Šaltinio nuoroda]

© Michael Harvey/Panos Pictures

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

NUODINGŲ ATLIEKŲ AUKOS?

Trejų su puse metukų Maiklui buvo diagnozuota neuroblastoma — viena vėžio formų. Jei tai būtų buvęs pavienis atvejis, nieko nenustebintų. Bet vėliau paaiškėjo, jog toje pačioje nedidelėje vietovėje vėžiu susirgo dar maždaug 100 vaikų. Daugybė tėvų sunerimo. Kilo įtarimų, kad čia bus kaltos to regiono chemijos įmonės. Padarius tyrimą išsiaiškinta, jog privatus atliekų išvežėjas anksčiau paimdavo iš vienos chemijos įmonės statines su nuodingomis atliekomis ir kaupė buvusiame vištyne, o kartais jas išpildavo. Teršalų pėdsakų rasta ir vietos geriamo vandens telkiniuose. Tėvams vis dar neduoda ramybės klausimas, ar tik ne dėl to jų vaikai susirgo.

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

NUODINGI CHEMIKALAI

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 120000 tonų nuodingų medžiagų — daugiausiai fosgeno ir iprito dujų — buvo sandariai uždaryta laivuose ir nuskandinta jūroje. Dalis jų taip palaidota į šiaurvakarius nuo Šiaurės Airijos. Rusų mokslininkai įspėja, kad šie chemikalai netrukus gali ištekėti.

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

MIRTYS DĖL UŽTERŠTO ORO

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, dėl oro taršos kasmet miršta 5—6 procentai žmonių. Vien Ontarijo provincijos (Kanada) gyventojams užteršto oro sukeltų ligų gydymas ir negalėjimas atvykti į darbą kasmet atsieina mūsų pinigais daugiau nei tris milijardus litų.

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

NYKSTA KORALINIAI RIFAI

Kai kurie Pietryčių Azijos žvejai apsvaigina žuvis cianidu, kad jas būtų lengviau pagauti. Žuvys nepasisavina šios nuodingos medžiagos, tad išlieka valgomos. O cianidas pasklinda jūros vandenyje ir naikina koralinius rifus.

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

GAL APSAUGOTŲ CHIRURGINĖ KAUKĖ?

Žurnale Asiaweek rašoma, kad Azijos miestuose orą daugiausiai nuodija automobilių išmetamosios dujos. Dyzeliniai ir dvitakčiai varikliai paprastai teršia labiausiai, nes paskleidžia daug smulkių ore skraidančių dalelių. Jos sukelia aibes sveikatos problemų. Tame leidinyje pranešama: „Taivano vyriausiojo taršos poveikio eksperto dr. Čan Čang Čuano teigimu, dyzelinių variklių dūmai sukelia vėžį.“ Norėdami nuo jų apsisaugoti kai kurie Azijos miestų gyventojai nešioja chirurgines kaukes. Ar tai padeda? Dr. Čan sako: „Iš kaukių jokios naudos. Dažniausiai teršalų dalelytės tokios smulkios, kad jų paprasta kaukė nesulaiko. Be to, ... ji nėra pakankamai sandari. Taigi kaukė suteikia tik klaidingą saugumo jausmą.“

[Iliustracija 7 puslapyje]

Miško atželdinimas padeda saugoti aplinką

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 8 puslapyje]

AFP/Getty Images; viršuje kairėje: Published with the permission of The Trustees of the Imperial War Museum, London (IWM H 42208); viršuje dešinėje: Howard Hall/howardhall.com