Kai upė ėmė tekėti prieš srovę

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ žemėlapyje Misisipė yra tarsi juosta, dalinanti šalį pusiau. Aukštupyje, Minesotos valstijoje, tai — vos 3 metrų pločio upelis. Bet dėl gausybės intakų ši 3700 kilometrų upė į pietus sparčiai platėja. Žemupyje ties Naujuoju Orleanu (Luizianos valstija) jos gylis jau siekia 60 metrų, o plotis — kilometrą. Deltoje į Meksikos įlanką kas sekundę įteka 15000 kubinių metrų vandens, o upei patvinus — daugiau nei 80000.

Misisipės pakrančių gyventojai žino, kokia šių vandenų galia. Jie ne kartą matė užtvindytus laukus, išgriautas krantines, nuo žemės nušluotus namus ir žuvusius žmones. Bet dažnas šiandien net neįsivaizduoja, kas atsitiko beveik prieš du šimtmečius.

1811-ųjų gruodį Misisipės slėnio viduryje įsisiautėjo ir kurį laiką ramybės nedavė nematoma jėga. Vienas po kito pasipylę stiprūs žemės drebėjimai kilnojo upės vagą tarsi jūros bangas. 1812 metų vasario 7-ąją žemė taip sujudėjo, kad palei Naująjį Madridą * (Misūrio valstija) galingoji Misisipė ėmė tekėti į šiaurę, o ne į pietus!

Siaubo ir nerimo metas

Tai buvo siaubingų Naujojo Madrido požeminių smūgių kulminacija. Pirmasis iš jų dabartinės Misūrio valstijos pietrytinę dalį sudrebino 1811-ųjų gruodžio 16-ąją, 2 valandą. Kaimiečius bei miestelėnus pažadino judantys baldai ir dūžtantys indai. Statiniai pasviro. Į lauką išbėgę žmonės drebėjo tiek nuo šalčio, tiek nuo žemės virpesių. Namai, anksčiau jiems buvę rami ir saugi priebėga, dabar kėlė grėsmę.

Tik prieš aušrą siautėjanti stichija kiek aprimo. Tačiau maždaug septintą ryto su didžiule jėga smogė vėl. O apie 11 valandą žemė sudrebėjo dar smarkiau. Joje atsivėrė ertmės ir pasipylė fontanai purvo, vandens, akmens anglių. Ore pasklido sieros tvaikas. Žmonės matė, kaip iš tos vietovės pakilo debesys išgąsdintų paukščių. Smūgiams pasibaigus iš Litl  Prerio miesto (Misūrio valstija) liko tik griuvėsių krūva.

Šiurpi kelionė žemyn upe

Kaip tik per tą žemės drebėjimą naujutėlis garlaivis „New Orleans“ plaukė pasroviui Ohajo upe link Misisipės, ketindamas pasiekti Naująjį Orleaną. Kai laivas pateko į nelaimės zoną, pakili visų nuotaika virto siaubu. Krantai siūbavo, griuvo į vandenį. Kažkada į dugną nugrimzdę medžiai kilo į paviršių, tad galėjo prakirsti laivo korpusą. Didžiulės bangos blaškė laivą tarsi šapelį. Iš navigacijos žemėlapių nebebuvo jokios naudos, nes po žemės drebėjimų upės vaga pasikreipė. Maloni kelionė virto košmaru.

1811 metų gruodžio 19 dieną garlaivis priplaukė Naująjį Madridą, kur tikėjosi apsirūpinti būtinais dalykais. Bet judriame paupio mieste tąkart niekas negalėjo padėti. Keletas jame likusių žmonių patys beviltiškai bandė prisišaukti laivą, kad šis paimtų juos iš rūkstančių griuvėsių.

Garlaiviui toliau judant Misisipe, jį taip mėtė, jog keleiviai denyje, rodės, čiuožinėjo ant plono ledo. Šone liko apleistas Point Plezanto miestas, paskui — Litl Preris. Laivas nesustojo ir pastarajame, nes didžioji miesto dalis buvo apsemta, o išlikę pastatai apgadinti.

Plaukiant žemyn kelią pastojo medžių sangrūda, mat žemės drebėjimas šimtus jų suvertė į upę. Įgula rankomis bei kirviais praskynė laivui kelią, o vėliau prisišvartavo nakčiai 32-ojoje saloje netoli dabartinio Oseolos miesto (Arkanzaso valstija). Gruodžio 21 dieną apie 4 val. 30 min. vienas keleivis pajuto keistą trūkčiojimą pririštame laivo gale. Išaušus paaiškėjo, kas nutiko. Lynas buvo įsitempęs kone tiesiai po laivu. Salos nebesimatė. Naktį upės vaga nugrimzdo, todėl 32-oji sala nuskendo. Tai buvo dar viena Naujojo Madrido žemės drebėjimų padaryta skriauda.

Garlaivis „New Orleans“ sėkmingai baigė savo pirmąją kelionę. Tai buvo ir pirmasis garo varikliu varomas laivas, perplaukęs Misisipę. Dar nuostabiau, kad jis apskritai pasiekė tikslą.

Vėl drebėjimai

1812 metų sausį vis dar pasijusdavo nestiprių požeminių smūgių. Mėnesio 23 dieną maždaug 9 val. ištiko kitas stiprus žemės drebėjimas. Netoli epicentro stovėjo jau anksčiau sudrebintas Point Plezanto miestas (Misūrio valstija), tad gyventojų jame nebebuvo. Kai kurie sugrįžę 1812-ųjų vasarį pamatė, jog miesto ir kvapo nelikę. Per sausio 23-iosios katastrofą visas Point Plezantas nugarmėjo į Misisipę.

Baimindamiesi pasaulio pabaigos daugybė to regiono kaimiečių atsivertė į tikėjimą. Dvasininkai džiaugėsi, kad nauji atgailaujantieji užpildė bažnyčios suolus, kurie ilgą laiką buvo tušti. Kiti abejojo sparčiai augančios kaimenės motyvais ir vadino tuos naujatikius „žemės drebėjimo  krikščionimis“. Pastorius Džeimsas B. Finlis pasakė audringą pamokslą, kuriame citavo iš Biblijos Apreiškimo 6:17 pagal Karaliaus Jokūbo vertimą: „Nes atėjo didi jo rūstybės diena, ir kas pajėgs išstovėti?“ Dėl žemės drebėjimų išstovėti pasidarė sunku daugiau tiesiogine nei dvasine prasme.

Paskutinis siautėjimas

Nors dvasininkai meldė dangaus pagalbos, negandos nesitraukė. 1812-ųjų vasario 7-ąją priešaušryje tenykščius gyventojus vėl vertė iš lovų didžiulės seisminės bangos, kilusios iš epicentro toje vietovėje. Tai buvo pats smarkiausias žemės drebėjimas ir toks galingas, kad išgriovė kaminus Sinsinatyje (Ohajo valstija) už 650 kilometrų. Nuo smūgių suskambo bažnyčių varpai Bostone (Masačusetso valstija) už 1600 kilometrų. Šiauriau — Monrealyje (Kanada) — ant stalų tarškėjo lėkštės. Vienas žmogus, gyvenęs Kentukio valstijoje už 130 kilometrų, laivo žurnale rašė: „Jei iš čia nepasitrauksime, žemė praris mus gyvus.“ Tačiau labiausiai nukentėjo Naujasis Madridas.

Per ankstesnius žemės drebėjimus keli Naujojo Madrido gyventojai žuvo, o dauguma išlikusiųjų buvo priversti bėgti. Vasario 7-osios požeminiai smūgiai miestą visiškai sunaikino. Drebėjimui prasidėjus visi iš ten skubiai pasitraukė. Ir gerai padarė, nes neilgai trukus aukštas krantas, ant kurio stovėjo Naujasis Madridas, nušliaužė į Misisipę. Srovė suardė namų lentas, plytas ir akmenis. Netrukus miesto neliko nė žymės.

Kas atsitiko Misisipei

Po žemės drebėjimų kuriam laikui netoli Naujojo Madrido upėje atsirado krioklių. Dešimtys laivų tose vietose apsivertė. Vasario 7-osios požeminiai smūgiai taip kilnojo žemę, kad net privertė vandenis pasukti prieš srovę. Misisipės dugne atsivėrė milžiniškų plyšių, todėl susidarė galingų sūkurių, pražudžiusių ne vieną laivą. Pasikeitus upės vagai buvo užlieti miestai, sodybos. Vanduo nutekėjo į šalį, — taip Tenesio valstijoje atsirado Rilfuto ežeras. Sausumoje augę medžiai atsidūrė ežero viduryje, kur tebestūkso iki šiol.

Tikslus šių drebėjimų stiprumas nėra žinomas, nes tuo laiku seismografų dar nebuvo. Mokslininkai teigia, kad bent trys iš Naujojo Madrido požeminių smūgių turėjo viršyti 8 balus pagal Richterio skalę. Tai didžiausi drebėjimai žemyninėje Jungtinių Valstijų dalyje ir vieni galingiausių iš visų lig šiol žinomų. Nors nukentėjusi teritorija nebuvo tankiai gyvenama, tragedija nusinešė dešimtis ar net šimtus gyvybių.

Šiandien Misisipė teka Misūrio valstijos pietrytine dalimi tarsi ten nieko ypatinga nebūtų atsitikę. Bet jeigu upė galėtų prabilti, ji papasakotų neįtikėtiną atsitikimą, kai sykį ji plaukė prieš srovę.

[Išnaša]

[Žemėlapiai 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MISŪRIS

Misisipė

Naujasis Madridas

[Iliustracija 19 puslapyje]

Garlaivis „New Orleans“

[Šaltinio nuoroda]

Used by permission, State Historical Society of Missouri, Columbia

[Iliustracija 20 puslapyje]

Po žemės drebėjimų atsirado Rilfuto ežeras

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

U.S. Fish & Wildlife Service, Washington, D.C./Dave Menke