Kokia mūsų planetos sveikata?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO FILIPINUOSE

Ligonio būklė kritiška. Jį vargina įvairūs simptomai. Iš burnos sklinda nemalonus kvapas. Kūno temperatūra dar niekad nebuvo tokia aukšta. Karščio niekaip nepavyksta numušti. Organizmo skysčiuose rasta nuodų. Pašalinus vienus ligos požymius, staiga atsiranda kitų. Jei tai būtų eilinis pacientas, gydytojai daugybę jo negalių tikriausiai pripažintų lėtinėmis ir mirtinomis. Nebežinodami, ką daryti, jie tik stengtųsi kiek įmanoma palengvinti mirštančiojo kančias.

TAČIAU kalbame ne apie žmogų. Šis ligonis — Žemė, mūsų namai. Minėtas palyginimas vaizdžiai nusako jos būklę. Užterštas oras bei vanduo, klimato atšilimas, nuodingos atliekos — čia tik kelios bėdos, apnikusios smarkiai negaluojančią planetą. Ekspertai, kaip tie gydytojai, nebežino, ko imtis.

Žiniasklaida dažnai atkreipia dėmesį į prastą žemės būklę štai tokiomis antraštėmis: „Dėl žūklės dinamitu jūros dugnas tampa kapaviete“, „Po 24 metų troškulys gali kankinti milijardą Azijos gyventojų“, „Kasmet iš vienų šalių į kitas pergabenama keturiasdešimt milijonų tonų nuodingų atliekų“, „Japonijoje beveik du trečdaliai iš 1800 geriamo vandens telkinių apnuodyti“, „Virš Antarkties ozono skylė dar padidėjo“.

Kai kurie žmonės taip įpranta girdėti nuolatinius pranešimus apie pavojų aplinkai, jog galbūt netgi nusprendžia: jei tai neliečia manęs, nėra ko per daug jaudintis. Bet kad ir ką manytume, žemės masinis niokojimas daro poveikį daugumai. Kadangi teršalai prasiskverbia kone visur, labai tikėtina, jog tai atsiliepia ne vienoje gyvenimo srityje. Todėl mūsų namų būklė ir ateitis turėtų rūpėti visiems. Juk niekur kitur iš čia neišsikelsime.

Tad kiek problema rimta? Ar stipriai žemė pasiligojusi? Kaip tai veikia žmones? Atkreipkime dėmesį vos į keletą veiksnių, kurie padės suprasti, kad žemė ne šiek tiek negaluoja, o rimtai serga.

▪ VANDENYNAI. Didžiuliuose vandenynų plotuose komercinė žvejyba pernelyg intensyvi. Jungtinių Tautų aplinkos programos pranešime sakoma, jog dėl šios priežasties „70-yje procentų žvejojimui skirtų teritorijų žuvų populiacijos vos spėja ar net nebepajėgia atsinaujinti“. Pavyzdžiui, 1989—1994 metais Šiaurės Atlante sidabrinių, atlantinių bei juodadėmių menkių ir dantytųjų plekšnių sumažėjo net 95 procentais. Jei taip bus ir toliau, kaip tai atsilieps milijonams žmonių, kuriems jūra — pagrindinis maisto šaltinis?

Be to, paskaičiuota, jog kasmet nuo 20 iki 40 milijonų tonų sužvejotų jūros gyvių išmetami atgal, bet dažniausiai sužaloti ar nugaišę. Kodėl? Kadangi  sugaunami drauge su pageidaujamu laimikiu, bet yra nereikalingi.

▪ MIŠKAI. Jų naikinimo pasekmės irgi liūdnos. Retėjant medžių, Žemė absorbuoja mažiau anglies dioksido, o tai, manoma, yra pasaulinio atšilimo priežastis. Išnyks ir tam tikros rūšys augalų, iš kurių gal būtų įmanoma pagaminti gyvybes gelbstinčių vaistų. Vis dėlto miškai tebenaikinami, o pastaruoju metu netgi dar smarkiau. Autoritetingų specialistų įsitikinimu, jeigu tai tęsis, atogrąžų miškus galime prarasti maždaug per 20 metų.

▪ NUODINGOS ATLIEKOS. Tiek sausumos, tiek jūros užteršimas kenksmingomis medžiagomis gali padaryti nepataisomą žalą milijonams žmonių. Dėl radioaktyvių atliekų, sunkiųjų metalų ir plastikų šalutinių produktų poveikio daugės žmonių bei gyvūnų išsigimimų, įvairių ligų, didės gyventojų mirtingumas.

▪ CHEMIKALAI. Per praėjusį šimtmetį pradėta naudoti netoli 100000 naujų chemikalų. Šios medžiagos galiausiai patenka į orą, dirvą, maistą ir vandenį. Ištirta palyginti nedaugelio jų įtaka žmonių sveikatai. Tačiau paaiškėjo, kad nemaža dalis sukelia vėžį ar kitokias ligas.

Aplinkai grėsmę kelia dar kiti dalykai: oro tarša, neišvalytas nutekamasis vanduo ir švaraus stoka, rūgštūs lietūs. Visa tai rodo, kad Žemė tikrai serga. Ar ją pavyks išgelbėti? O gal jau nebėra vilčių?