Parakaso  draustinis. Čia yra ką pamatyti

Iš Atsibuskite! bendradarbio Peru

KASMET Peru aplanko daugybė turistų iš viso pasaulio. Užsuka į Limą, pasidairo po inkų sostinę Kuską, apžiūri didingus Maču Pikču griuvėsius, pasigroži Andais, gal net paplaukioja valtimi Amazonės upe. Neseniai svečius ėmė vilioti dar vienas kampelis — Parakaso draustinis, įsikūręs šalia Panamerikos plento, apie 250 kilometrų į pietus nuo Limos.

Šį draustinį, apimantį 335000 hektarų pakrantės ir Parakaso pusiasalio, 1975 metais Peru vyriausybė įsteigė norėdama apsaugoti gyvūnus, kurie čia nuolat veisiasi ar užsuka per migraciją. Siekta parodyti aplinkosaugos svarbą, paskatinti turizmą. Apie senąją Parakaso kultūrą iškalbingai byloja daugiau kaip 100 archeologinių radimviečių. Pakrantės vandenyse gyvena jūrų lokių ir jūrų liūtų, ūdrų, delfinų, keturių rūšių jūrinių vėžlių. Paukščių priskaičiuojama per du šimtus rūšių.

Žemėlapyje Parakaso pusiasalis atrodo kaip mažytė žemyno prielipa. Dėl tokios geografinės padėties čia nuolat smarkauja pasatai, vietinių vadinami paracas, ir kartu šiaurės link stumia šaltąją Peru, arba Humbolto, srovę. Maisto medžiagų gausūs lediniai vandenys, srūvantys iš gelmių, ir seklios pakrantės — puikiausias prieglobstis jūros gyviams. Ramusis vandenynas čionai knibždėte knibžda mikroorganizmų (fitoplanktono ir zooplanktono), kuriais minta nesuskaičiuojami milijonai ančiuvių bei kitų žuvelių. O draustinyje saugomi pingvinai ir daugelis jūrinių paukščių bei žinduolių jas, ypač ančiuvius, ryja su pasigardžiavimu.

Viešnagė Baljestų salose

Ir štai lūkuriuojame vienoje Parakaso užutėkio prieplaukoje. Pulkas žvejybinių laivelių išmetę inkarus siūbuoja ant bangų. Vieninteliai jų keleiviai pelikanai snapais kedenasi plunksnas, dirsčioja į mus. Atūžia motorinė valtis. Nekantraudami sulipame ir apsivelkame gelbėjimosi liemenes. Išvinguriavęs iš uosto kamšaties vairininkas padidina greitį ir mes smagiai skriejam per įlankos vilneles.

Netoli pusiasalio galo stabtelim. Mūsų vadovė parodo kalvos šlaite  išraižytą milžinišką figūrą, vadinamą Žvakide, panašią į trišakį kaktusą. Vieni spėlioja, kad figūra priklauso prie žymiųjų Naskos linijų, * kiti — jog Žvakidę nupiešė piratai arba kad ji yra masonų simbolis, 1820 metais sukurtas revoliucionierių vado Chosė de San Martino kareivių. Nežinia, kieno tai darbas. Vis dėlto paveikslas dykynėje tikrai įspūdingas.

Kai pusiasalį paliekame užnugary, bangos nebe sūpuoja, o mėto. Rytmečio saulės nutviekstos boluoja salos. Tas baltumas — ne akmens ir ne smėlio. Pasirodo, žemė čia ištisai nuklota guanu, paukščių išmatomis.

Taigi artinamės prie Baljestų salų, kurių pavadinimas išvertus iš ispanų kalbos reiškia „arbaletai“. Salas šitaip praminė dėl panašių į lankus gamtinių arkų. Pristabdom valtį. „Kas ką stebi?“ — iškart nesusigaudome, nes nuo uolų ir stačiausių smailių į mus spokso miriadai paukščių: pelikanai, žuvėdros, kirai, padūkėliai, įvairūs kormoranai, net Humbolto pingvinai. Nors ir keista atogrąžose matyti pingvinus, jie šiuose lediniuose vandenyse, nestokojančiuose žuvies, jaučiasi kaip namie. O štai ir jūrų liūtai, kur tik radę plokščią akmenį, kaitinasi prieš saulę. Baljestų salelės tėra viso labo uolos, smingančios bemaž stačiai į jūrą, tad neatsistebim, kaip pingvinai ir jūrų liūtai, sausumoje tokie nerangūs, užsikabaroja ant aukštų atbrailų.

Mūsų palydovė dar pateikia įdomių faktų: „Jūrų liūtas kartais sveria daugiau nei 300 kilogramų ir valdo gal 20 patelių būrį.“ Patinas — kaip riebalų maišas, o patelė dailios  figūros. Sužinome, jog patinai, stiprūs ir baisūs, kaunasi tarpusavyje dėl to haremo ir dėl teritorijos. Pralaimėjusysis nuo žaizdų dažniausiai nebepagyja. Tada maitą sulesa kurkiniai grifai ir kondorai, beje, irgi įeinantys į čionykštę mitybos grandinę. Pats jūrų liūtas apetitu nesiskundžia: vieniems „naktipiečiams“ praryja 10 kilogramų žuvies. Tačiau mūsų nepuola, tik labai smalsiai žiūri.

Iš lėto apsukam visas tris salas bei akmenines arkas. Oras persisunkęs guano tvaiko. Vadovė aiškina: „Arkose gyvena vampyrai, tokie šikšnosparniai. Miegantiems jūrų liūtams siurbia kraują.“ Didžiausioje saloje iš tolo dūluoja lyg kokia tamsi dėmė. Tai susispietę vandens paukščiai kormoranai, arba, kaip čia sakoma, guanayes. Jiems patinka laikytis drauge. Sausumoje glaudžiasi vienas prie kito, ramiai sau tupi ir gamina guaną. Stačia galva į jūrą nardo paukščiai padūkėliai, dar kitokie sklendžia pro šalį visai žemai, mums nereikia nė akių pakelti.

Priplaukiame „vaikų darželį“ — jūrų liūtų nugultą didžiausią salų paplūdimį. O kiek tamsiaodžių mažylių rangosi aplink motinas! Visa priekrantė mauroja, gergždžia, spiegia. Mums sako, jog tie mažiukai žinda iki šešių mėnesių ir plaukti mokosi mamai ant nugaros.

Grįžtant į prieplauką vadovė aiškina: „Šešiasdešimt procentų jūrų liūtukų žūva nesulaukę nė metų. Vienus netyčia užspaudžia arba sąmoningai nugalabija patinai. Kiti prigeria. Aukų pareikalauja ir El Ninjo reiškinys, nes ančiuvius verčia trauktis į pietus, kur šaltesni vandenys. O jauni jūrų liūtai dar nėra tokie stiprūs, kad sektų paskui suaugusiuosius ieškotis maisto naujose vietose.“

Vis dėlto didžiausią grėsmę laukinių gyvūnų išlikimui čia kelia žmogus. Daug jūrų liūtų sumedžiojama dėl odos. Kitus nudobia vien tam, kad netrukdytų žvejoti. Gaudomi ir jūriniai vėžliai. Jų mėsa — delikatesas, kiautus išgraibsto kolekcininkai. Paukščiams ramybę drumsčia guano rinkėjai. Pernelyg intensyvi pramoninė žvejyba sparnuočius palieka be maisto. Mums minėjo, kad dabar gamtą saugo įstatymai. Galbūt tai kiek ir paskatins tausoti aplinką.

Į praeitį

Vėl stovime ant tvirtos žemės, bet ekskursija nesibaigia. Einam į pusiasalyje įsikūrusį Chulijo Teljo muziejų.

Perujiečių archeologas Chulijas Teljas su vienu kolega 1925 metais pusiasalyje aptiko kai ką įdomaus. Tą vietą praminė Ilgąja Galva, nes dykynėje iš po žemių kyšojo neįprastai ilgos žmonių kaukolės. Jas priskyrė Parakaso kultūrai, kuri, mokslininkų apskaičiavimais, gyvavo 1000—200 m. p. m. e. Parakasiečiai neturėjo rašto. Tad nors žinoma, kaip kaukoles pailgindavo, — naudodamiesi pagalvėlėmis, lazdelėmis bei virve, — neaišku kam. Paskui toje vietovėje Teljas atrado laidojimo rūsius, forma primenančius apverstą taurę. Į audeklą įvynioti kūnai buvo susodinti vienas šalia kito dar negimusio kūdikio poza, kad „atgimtų“ naujam gyvenimui. Rūsiuose padėta ir žemės riešutų, batatų, kukurūzų, taip pat muzikos bei apeigų instrumentų.

Po dvejų metų Teljas su bendradarbe aptiko didžiules kapines ir praminė jas Parakaso nekropoliu. Čia rado 429 žmonių palaikus. Mumijos buvo sutupdytos į krepšius (kai kurių aukštis viršijo pusantro metro), apvyturiuotos ryškiaspalviais prašmatniais audiniais, išsiuvinėtais spalvotais magiškais, religiniais ženklais.

Tomis įkapėmis bei šimtais kitų nuostabių Parakaso kultūros dirbinių galima pasigrožėti Chulijo Teljo muziejuje.

Tikimės, jog skaitant apie Parakaso draustinį kils noras ir patiems geriau susipažinti su Peru!

[Išnaša]

[Iliustracija 17 puslapyje]

Humbolto pingvinas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Inkų žuvėdra

[Iliustracija 18 puslapyje]

Žvakidė

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Parakaso kultūros paveldas: įkapės, mumija, pailginta kaukolė

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 16 puslapyje]

Pelikanas: © Archivo de PromPerú; jūrų liūtai: © Michael Tweddle/PromPerú

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 17 puslapyje]

Pakrantė: © Carlos Sala/PromPerú; flamingai: © Heinz Plenge/PromPerú; pingvinas: © Arturo Bullard/PromPerú

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 18 puslapyje]

Jūra ir žuvėdra viršuje kairėje: © Archivo de PromPerú; eksponatai: Museo Nacional de Arqueología, Antropología e Historia del Perú