Kokia miško vertė?

MIŠKAIS tebėra apaugę kone trečdalis mūsų planetos sausumos. Deja, žaliasis rūbas vis „apkarpomas“. Žurnalas Choices—The Human Development Magazine, leidžiamas vienos Jungtinių Tautų institucijos, 1998 metais pranešė, jog vien besivystančiose šalyse „kasmet iškertama 4 milijonai hektarų miško — plotas sulig Šveicarija“.

Kerta šaką, ant kurios sėdi

Specialistai tvirtina, jog miško naikinimas — tikras paradoksas. Kertama ir deginama dėl ekonominių priežasčių. Bet, pasak vieno šaltinio, „augantis miškas daug vertingesnis už iškirstą ar išdegintą“. Kaip suprasti?

Manause, Brazilijoje, veikiančio Amazonės nacionalinio tyrimų instituto darbuotojai dr. Filipas Fernsaidas ir dr. Flavijus Luizanas Atsibuskite! bendradarbiui paaiškino, jog drėgnieji atogrąžų miškai daro, jų žodžiais tariant, „visuotines paslaugas“. Būtent: sugeria anglies dvideginį (šiltnamio efektą sukeliančias dujas), saugo dirvą nuo erozijos, sulaiko potvynius, perdirba maistingąsias medžiagas, reguliuoja kritulių kiekį, glaudžia nykstančius gyvūnus ir augalus, kuriuos ateity galbūt pavyks sukultūrinti. Negana to, miškai traukia akį, vilioja poilsiautojus. Mokslininkų teigimu, visa tai turi ekonominę vertę.

Pakalbėkime apie vieną iš minėtų procesų. Medis kaupia anglį. O nukirstas galiausiai patenka į ugnį ir degdamas išskiria į aplinką anglies dvideginį, kuris spartina bendrą klimato šiltėjimą. Norint pinigais įvertinti miško daromą paslaugą — anglies absorbavimą, tereikia paskaičiuoti,  kiek kainuoja dirbtinėmis priemonėmis mažinti anglies dvideginio taršą.

Pasak Amerikos plėtros banko Brazilijos skyriaus patarėjo aplinkosaugos klausimais Marko Dorodžeanio, tokie skaičiavimai rodo, kad „miškas kaip anglies saugykla žymiai vertingesnis už pačią medieną ar dirbamą žemę“. Deja, vis sparčiau kertamas. Kodėl?

Stimulas išsaugoti mišką

Štai pailiustruokime. Elektros stotis tiekia energiją aplinkiniams miestams, bet vartotojai už paslaugas nemoka nė cento. Ilgainiui savininkai nusprendžia jėgainę uždaryti, įrenginius išardyti, inventorių išparduoti — tai būsią pelningiau nei gaminti elektrą veltui. Panašiai mąsto ir kai kurių miškingų šalių valdininkai. Kadangi niekur pasaulyje vartotojai už miško paslaugas nemoka, finansiškai, esą, naudingiau mišką kirsti (vaizdžiai sakant — jėgainę išardyti) ir medieną (inventorių) parduoti. Žodžiu, greitai ir gerai pasipelnyti.

Minėtasis aplinkosaugininkas Dorodžeanis tvirtina, jog tėra vienintelis būdas išsaugoti miškus: sureguliuoti ekonominius svertus. Pavyzdžiui, profesorius dr. Žozė Goldembergas, branduolinės fizikos specialistas ir buvęs San Paulo universiteto rektorius, siūlo iškastinio kuro vartotojams uždėti „pasaulinį anglies mokestį“.

Šios idėjos šalininkų požiūriu, mokesčio dydis priklausytų nuo to, kiek valstybė sunaudoja kuro ir kiek išskiria šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Antai Jungtinės Valstijos, kur susitelkę maždaug 5 procentai pasaulio gyventojų, į aplinką išleidžia beveik 24 procentus minėtų teršalų. Aplinkosaugos strategai samprotauja, kad iš tokių šalių surinkti mokesčiai paskui atitektų kraštams, kurie susilaiko nuo greito pasipelnymo ir žaliuosius plotus tausoja. Tuomet vartotojai, taip sakant, susimokėtų „elektros sąskaitą“ ir vadinamieji savininkai turėtų ekonominę paskatą neuždaryti „jėgainės“.

Tačiau kas nustatytų gamtinių paslaugų įkainius? Kas rinktų mokesčius ir dalytų kompensacijas?

Reikia pakeisti požiūrį

„Šiuos klausimus, — sako Dorodžeanis, — geriausia spręsti pasaulinėje miškų konferencijoje.“ Ten būtų įkainota visa miško teikiama nauda aplinkai ir „įkurta pasaulio miškų organizacija, kuri derintų tarptautines pastangas“.

Nors bendram tikslui tarptautinė institucija gal ir reikalinga, Dorodžeanis pripažįsta: „Miškų ūkiui tvarkyti steigiama vis daugiau institucijų ir komisijų, bet tai nepadeda.“ Būtina „iš esmės keisti socialines bei ekonomines nuostatas“, — priduria jis. Taip, miškui išsaugoti negana pataisyti įstatymą — reikia taisyti žmonių širdis.

Ar atsiras kokia išeitis? Tuo mus patikina žemės Kūrėjas, Jehova Dievas. Biblija sako, kad greitai planetos problemas išspręs jo įsteigta visuotinė valdžia, kuri „niekada nebus sunaikinta“. (Danieliaus 2:44) Reikia dar pridurti, jog Dievo valdžia rūpinsis ir ekosistemomis. Žmogus, vis geriau pažindamas Kūrėją, Jehovą, nebekenks aplinkai. (Izaijo 54:13) Tuomet visi brangins žemę, supras ir miško vertę.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 26 puslapyje]

Ricardo Beliel/SocialPhotos

© Michael Harvey/Panos Pictures