Oda — lyg miesto siena

Senovėje saugodamiesi grobikų gyventojai miestus apjuosdavo gynybine siena. Ji neleisdavo priešui per daug priartėti, o iš tokios tvirtovės būdavo patogu gintis. Žmogaus organizmas irgi turi panašią gynybinę „sieną“. Tai oda. Kaip ji saugo nuo įsibrovėlių?

Ant odos knibždėte knibžda bakterijų bei kitų mikroorganizmų; kai kurie gali sukelti infekciją ir ligą. Oda, regis, yra ne tik pasyvus apsauginis barjeras. Manoma, jog ji atremia bakterijų atakas gamindama antimikrobinius baltymus, arba peptidus, kurie atlieka gynėjų funkciją. Vieni budi nuolat, kiti pasirodo, kai oda pažeidžiama.

Atrastos pirmos dvi antimikrobinių peptidų grupės — defensinai ir katelicidinai — veiksmų imasi „gavę iškvietimą“. Susižalojus ar prasidedant uždegimui viršutinio odos sluoksnio ląstelės išskiria abiejų rūšių peptidų. Įsiveržėlius šie sunaikina pradurdami jų ląstelių membranas.

2001-aisiais tyrinėtojai iš Tiubingeno (Vokietija) universiteto atrado dar kitą antimikrobinį baltymą— dermicidiną. Jis aktyvus visą laiką. Kitaip nei minėtų kitų dviejų grupių baltymai, dermicidinas gaminasi sveikos odos prakaito liaukose. Kaip jis veikia, dar nežinoma. Tačiau akivaizdu, jog prakaitas padeda organizmui apsisaugoti nuo ligų. Tuo galima paaiškinti, kodėl žmonės, kurie pernelyg dažnai prausiasi, labiau linkę į įvairius odos užkratus ir egzemą.

Iš tiesų, mūsų oda, lyg senovinio miesto siena, saugo puikiai. Tikriausiai sutiksite su psalmininko žodžiais: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei!“ (Psalmyno 104:24)