Viltis kenčiantiems

SENIAU daug kas šalindavosi nuotaikų permainas patiriančių žmonių. Jie tapdavo atstumtaisiais. Vieni prarado darbą, kitų išsižadėjo šeima. O tai dar pasunkindavo ligą ir kenčiantieji nesulaukdavo pagalbos.

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais apie depresiją bei dvipolį afektinį sutrikimą sužinota daugiau. Dabar aišku, kad šios ligos pasiduoda gydymui. Vis dėlto tai nėra lengva. Kodėl?

Svarbu diagnozuoti

Nuotaikos sutrikimų neįmanoma diagnozuoti paprastu kraujo tyrimu arba rentgenu. Kurį laiką stebimas asmens elgesys, mąstymas, nuovoka. Diagnozei nustatyti reikia ne vieno požymio. Deja, būna, kad šeimos nariai ir draugai nesutinka, jog simptomai rodo esant ligą. „Net pripažinę, kad artimojo elgesys pasidarė kitoks nei paprastai, įvairiai aiškina šio pasikeitimo priežastis“, — rašo dr. Deividas Dž. Miklovicas.

Be to, net jei namiškiai suvokia padėties rimtumą, kartais sunku įtikinti ligonį kreiptis į medikus. Jei jūs pats sergate, galbūt irgi jaučiate nenorą ieškoti pagalbos. Dr. Markas S. Goldas rašo: „Sirgdamas depresija tikriausiai manote esąs niekam tikęs ir kad neverta nė eiti pas gydytoją — vis tiek jums niekas nepadės. Nors galbūt ir norėtumėte su kuo nors pasikalbėti, depresiją laikote gėdinga liga, dėl kurios pats kaltas... O gal net nežinote, kad ja sergate.“ Tačiau tokiems žmonėms apsilankyti pas gydytojus būtina.

 Žinoma, visi retkarčiais būname nusiminę, bet tai dar nerodo ligos. Susirūpinti reikia, jei tie jausmai daug stipresni nei paprastas liūdesys, jeigu jie kamuoja neįprastai ilgai — porą savaičių ar daugiau, slogi nuotaika trukdo normaliai dirbti, mokytis ar bendrauti. Tuomet išmintinga pasitarti su prityrusiu specialistu, galinčiu depresiją nustatyti ir gydyti.

Biocheminei pusiausvyrai smegenyse atkurti gydytojas skiria vaistų. Kartais taikoma psichoterapija — mokoma kovoti su liga. Neretai abu šie gydymo būdai drauge duoda puikių rezultatų. * Tačiau svarbu kreiptis pagalbos ir ją priimti. „Sergantieji paprastai bijo ir gėdisi ligos, — sako ankstesniame straipsnyje cituota Lenor, kenčianti nuo dvipolio sutrikimo. — Tačiau didesnė gėda, jei jauti turįs problemą, bet pagalbos, kurios tau verkiant reikia, neieškai.“

Moteris prisimena: „Daugiau kaip metus, galima sakyti, nesikėliau iš lovos. Bet vieną dieną, pasijutusi kiek geriau, nusprendžiau užsiregistruoti pas gydytoją.“ Jis diagnozavo dvipolį afektinį sutrikimą ir prirašė vaistų. Tuomet jos gyvenime įvyko perversmas. „Kol vartoju vaistus, jaučiuosi normaliai, — sako Lenor, — bet turiu nuolat sau priminti, kad nustojus juos gerti senieji požymiai grįš.“

Brandonas, sergantis depresija, irgi panašiai pasakoja: „Nuo paauglystės vis pagalvodavau apie savižudybę, slėgė bevertiškumo jausmas. Tačiau pas gydytoją susiruošiau tik trisdešimties.“ Kaip ir Lenor, Brandonas vartoja vaistus bei kitaip kovoja su liga. „Kad geriau jausčiausi, rūpinuosi protu ir kūnu, — sako jis. — Ilsiuosi, sveikai valgau. Be to, semiuosi teigiamų minčių iš Biblijos.“

Vis dėlto Brandonas pabrėžia, kad depresija yra liga, o ne dvasinė negalia. Tai suvokti  ypač svarbu. Brandonas pasakoja: „Kartą geranoriškas bendratikis atkreipė dėmesį į Galatams 5:22, 23 ir paaiškino — kadangi džiaugsmas yra Dievo šventosios dvasios vaisius, o aš esu prislėgtas, vadinasi, kažkaip kliudau jai veikti. Kaltės jausmas ir liūdesys užgulė dar stipriau. Bet kai pradėjau gydytis, juodos mintys užslinkdavo rečiau. Savijauta labai pagerėjo. O, kad būčiau anksčiau kreipęsis pagalbos!“

Nepasiduokite

Net nustačius ligą ir pradėjus gydymą, nuotaikos sutrikimas, ko gero, lengvai nepasitrauks. Kovojanti su sunkiąja depresija Keli dėkinga už profesionalią medikų pagalbą. Tačiau ji pastebėjo, kad labai svarbi ir aplinkinių parama. Iš pradžių Keli nedrįso kreiptis į kitus, nes nenorėjo būti našta. „Turėjau išmokti ne tik prašyti pagalbos, bet ir ją priimti, — prisimena moteris. — Tik atsivėrusi lioviausi grimzti į depresijos liūną.“

Keli yra Jehovos liudytoja, todėl su bendratikiais lanko sueigas Karalystės salėje. Bet kartais net šie džiugūs sambūriai pareikalauja daug jėgų. „Neretai šviesa, žmonių buvimas aplinkui bei šurmulys nepakeliami. Tuomet prabunda kaltės jausmas ir depresija pasunkėja, nes atrodo, kad tokia mano būsena liudija apie dvasingumo stoką.“ Kaip Keli ištveria? Ji sako: „Išmokau depresiją laikyti liga, su kuria reikia grumtis. Ji nieko nepasako nei apie mano meilę Dievui ar bendratikiams, nei apie mano dvasingumą.“

Jau minėta Lusija irgi dėkinga medikams. „Tik pasikalbėjusi su psichiatru išmokau kovoti su liga ir iškęsti lydinčius ją nuotaikos svyravimus“, — teigia ji. Be to, Lusija pabrėžia poilsio  svarbą. „Miegas yra puiki priemonė, padedanti įveikti maniją, — aiškina ji. — Pastebėjau, kad kuo mažiau miegu, tuo ryškesni jos simptomai. Todėl dabar, net kai negaliu užmigti, vis tiek prisiverčiu gulėti ir ilsėtis.“

Anksčiau cituotai Šeilai praverčia dienoraštis — jame moteris išlieja jausmus. Ji pastebi, kad požiūris akivaizdžiai pagerėjo. Vis dėlto kovoti reikia ir toliau. „Kai nuvargstu, pesimistinės mintys prasiskverbia į protą, — sako Šeila. — Bet išmokau jas sutramdyti ar bent prislopinti.“

Paguoda iš Dievo Žodžio

Biblija sustiprina daugelį tų, kurie ‘neramūs ir susirūpinę’. (Psalmyno 94:17-19, 22) Pavyzdžiui, Čeri ypač paguodžia Psalmyno 72:12, 13. Šiose eilutėse psalmininkas rašo apie Dievo paskirtą Karalių Jėzų Kristų: „Jis gelbsti beturtį, kuris jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais. Jis gelbės beturčių gyvastį.“ Dar Čeri padrąsina apaštalo Pauliaus žodžiai, užrašyti Romiečiams 8:38, 39: „Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės.“

Dvipolio sutrikimo kamuojamai Ileinai tvirtumo irgi teikia draugystė su Dievu. Ją guodžia psalmininko patikinimas: „Sulaužytos ir sutrintos širdies tu, Dieve, nepaniekinsi.“ (Psalmyno 51:17, Jr) „Kaip nuramina žinojimas, kad mylintis dangiškasis Tėvas Jehova mus supranta! — sako ji. — Artindamasi prie jo malda, ypač kai esu labai susirūpinusi ar nuliūdusi, sustiprėju.“

Kaip matome, nuotaikos sutrikimų varginami žmonės kovoja sunkią kovą. Bet Čeri ir Ileina įsitikino, kad maldingas pasitikėjimas Dievu bei tinkamas gydymasis pagerina gyvenimą. O kaip tokiems ligoniams gali padėti šeimos nariai ir draugai?

[Išnaša]

[Anotacija 10 puslapyje]

„Kai pradėjau gydytis, juodos mintys užslinkdavo rečiau. Savijauta labai pagerėjo“ (BRANDONAS).

[Rėmelis 9 puslapyje]

Vyras pasakoja apie žmonos ligą

„Kol Lusija nesirgo, jos supratingumas buvo parama daugeliui. Net dabar savo nuoširdumu ji traukia žmones. Deja, dauguma nesuvokia, kad Lusiją valdo du kraštutinumai — depresija ir manija. Šitokie yra dvipolio afektinio sutrikimo — ligos, kuria ji serga jau ketverius metus, — požymiai.

Užėjus manijos tarpsniui, viena kitą genančios mintys neleidžia Lusijai užmigti iki pirmos, antros ar net trečios valandos nakties. Energija tiesiog liejasi per kraštus. Tuomet ji audringai reaguoja į smulkmenas, išlaidauja, patenka į pavojingiausias situacijas, manydama esanti nepažeidžiama ir nesusimąstydama apie moralinį, dvasinį ar kitokį pavojų. Impulso pagauta gali net nusižudyti. Po manijos visuomet seka depresija — tokia pat stipri.

Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Nors Lusija gydosi, šiandien jau nebe tas, kas buvo vakar, neaiški ir rytdiena. Viskas keičiasi pagal aplinkybes. Buvau priverstas tapti lankstesnis, nei maniau sugebąs“ (Marijus).

[Rėmelis/iliustracija 11 puslapyje]

Kada skiriami vaistai

Kai kas mano, jog vartoti vaistus — silpnumo požymis. Bet pagalvokime: diabetikas privalo gydytis, galbūt leisdamasis insuliną. Ar jis silpnavalis? Aišku, ne. Vartodamas preparatą ligonis reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje, kad jaustųsi gerai.

Dėl panašių priežasčių vaistai skiriami ir depresija bei dvipoliu afektiniu sutrikimu sergantiems žmonėms. Nors daug kam padėjo psichoterapija (jie geriau pažino savo ligą), dažnai šito neužtenka. Kada sutrikusi smegenų biocheminė pusiausvyra, jos neatkursi tik žiniomis. Nuo dvipolio sutrikimo kenčiantis Stivenas sako: „Viena medikė pateikė tokį pavyzdį: gali išmokyti žmogų puikiausiai vairuoti, bet jei pasodinsi į automobilį be vairo ar stabdžių, visos pamokos bus nieko vertos. Taip ir su gydymu — vien psichoterapija norimo rezultato neatneš. Pirmiausia būtina normalizuoti biocheminius procesus smegenyse.“

[Iliustracija 10 puslapyje]

Biblija sustiprina daugelį žmonių, kuriuos kamuoja niūrios mintys