Dievo vardo priešai

HANANIJAS ben Teradionas — antrojo m. e. amžiaus žydų mokslininkas, buvo pagarsėjęs viešomis sueigomis, kuriose mokė iš Sefer Toros, ritinio su pirmosiomis penkiomis Šventojo Rašto knygomis. Taip pat šis žmogus žinomas tuo, kad vartojo Dievo vardą ir mokė jo kitus. Kaip jis būtų galėjęs mokyti Toros neskelbdamas Dievo vardo, jei Biblijos Penkiaknygėje šis vardas minimas daugiau kaip 1800 kartų?

Tačiau Teradiono laikai žydų mokslininkams buvo sunkūs. Pasak žydų istorikų, Romos imperatorius įstatymu buvo uždraudęs tiek mokyti judaizmo, tiek jį praktikuoti. Už nepaklusnumą grėsė mirties bausmė. Galiausiai romėnai Teradioną areštavo. Tuo momentu jis kaip tik rankose laikė Sefer Torą. Atsakydamas į kaltinimus Teradionas tiesiai pareiškė, kad mokydamas Biblijos paprasčiausiai paklūsta Dievo įsakymui. Vis dėlto buvo nuteistas mirties bausme.

Prieš įvykdant nuosprendį Hananiją ben Teradioną apvyniojo tuo pačiu Biblijos ritiniu, kurį suimamas laikė rankose. Paskui pririšo prie stulpo ir sudegino. Enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica rašoma: „Norėdami prailginti pasmerktojo kančias, kad neištiktų staigi mirtis, jam ant krūtinės, širdies plote, uždėjo kuokštus vandenyje sumirkytos vilnos.“ Negana to, mirties bausmė buvo įvykdyta ir Teradiono žmonai, o dukra parduota į viešuosius namus.

Nors mokslininką šitaip žvėriškai nužudė romėnai, Talmude * sakoma, jog „jis  buvo nuteistas sudeginti už tai, kad ištarė Dievo vardą, kaip jis parašytas“. Taip, žydai Dievo vardo ištarimą laikė didele nuodėme.

Trečiasis įsakymas

Matyt, prietaras dėl Dievo vardo vartojimo tarp žydų paplito pirmame bei antrame m. e. amžiuje. Mišnoje (rabinų komentarų rinkinyje, tapusiame Talmudo pagrindu) teigiama, jog „kiekvienas, kuris taria Dievo vardą taip, kaip jis parašytas“, neturi dalies būsimajame Dievo pažadėtame žemės Rojuje.

Kodėl atsirado toks draudimas? Kai kas tvirtina žydus laikius Dievo vardą per daug šventu, kad jį galėtų ištarti netobulas žmogus. Ilgainiui buvo nebesiryžtama net jį rašyti. Pasak vieno šaltinio, susirūpinta, jog dokumentas su jame parašytu vardu vėliau gali patekti į šiukšlyną, o tai jau būtų Dievo vardo išniekinimas.

Enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica tvirtinama, kad „tarti vardą JHVH... pradėta vengti dėl neteisingai suprasto trečiojo įsakymo“. Trečiasis iš dešimties izraelitams duotų Dievo įsakymų skamba taip: „Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.“ (Išėjimo 20:7) Taigi Dievo įsakas nevartoti jo vardo netinkamai buvo prietaringai iškreiptas.

Žinoma, šiandien niekas netvirtintų, jog Dievo akimis žmogų, ištarusį jo vardą, verta pririšti prie stulpo ir sudeginti. Tačiau žydai į Dievo vardą prietaringai žiūri iki šiol. Daugelis tvirtina, jog tetragrama — „netariamas vardas“. Kai kurie, bijodami pažeisti tradiciją, visa, kas nurodo Dievą, sąmoningai taria neteisingai. Pavyzdžiui, Dievo vardo santrumpą Jah taria Ka, Aleliuja — Aleliuka. Kai kas netgi vengia parašyti visą žodį „Dievas“.

Vėlesnės pastangos nuslėpti vardą

Judaizmas — tikrai ne vienintelė religija, vengianti Dievo vardo. Taip darė, pavyzdžiui, ir katalikų kunigas, popiežiaus Damazo I sekretorius Jeronimas. 405 m. e. metais jis baigė versti Šventąjį Raštą į lotynų kalbą. Vertimas žinomas kaip lotyniškoji Vulgata. Jeronimas jame niekur neįrašė Dievo vardo. Jis, kaip tuomet buvo įprasta, Dievo vardą pakeitė žodžiais „Viešpats“ arba „Dievas“. Lotyniškoji Vulgata tapo pirmuoju Katalikų bažnyčios priimtu vertimu ir juo buvo remiamasi verčiant Bibliją į daugybę kitų kalbų.

Štai 1610 metais pasirodęs katalikiškasis vertimas Douay Version iš esmės buvo ta pati lotyniškoji Vulgata, išversta į anglų  kalbą. Todėl nenuostabu, kad joje irgi nėra Dievo vardo. Tačiau Douay Version nebuvo tik šiaip sau vienas iš daugelio Biblijos vertimų. Angliškai kalbantiems katalikams tai buvo vienintelis Bažnyčios priimtas vertimas iki pat praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio. Taip, nuo milijonų atsidavusių katalikų Dievo vardas buvo slepiamas šimtmečius.

Kitas pavyzdys — King James Version (Karaliaus Jokūbo vertimas). 1604-aisiais Anglijos karalius Jokūbas I grupei mokslininkų pavedė išversti Bibliją į anglų kalbą. Maždaug po septynerių metų jie išleido King James Version — kitaip vadinamą Authorized Version, nes buvo patvirtintas Anglikonų bažnyčios.

Šį kartą vertėjai irgi nusprendė vengti Dievo vardo; jis paliktas vos keliose eilutėse. Daugiausiai Dievo vardo tetragrama pakeista žodžiais „VIEŠPATS“ arba „DIEVAS“. Šitas vertimas tapo standartine Biblija milijonams žmonių. Enciklopedijoje The World Book Encyclopedia rašoma, jog, „išleidus King James Version, daugiau kaip 200 metų nepasirodė jokio reikšmingo Biblijos vertimo. Todėl per tą laiką angliškai kalbančioje pasaulio dalyje plačiausiai naudotas būtent šis vertimas“.

Paminėjome tik trejetą iš daugybės praėjusiais šimtmečiais išleistų Šventojo Rašto vertimų, kuriuose Dievo vardas praleistas arba jo reikšmė sumenkinta. Todėl nenuostabu, kad dabar didžioji dauguma krikščionimis save laikančių žmonių nesiryžta vadinti Dievą vardu arba netgi jo nežino. Tiesa, kai kuriuose vėlesnių laikų Biblijos vertimuose jau galima rasti Dievo vardą. Tačiau dauguma tokių vertimų leidžiami palyginus neseniai, todėl įprasto požiūrio į Dievo vardą iš esmės nepakeitė.

Priešinga Dievo valiai

Įsigalėjęs vengimas vadinti Dievą vardu pagrįstas ne Biblijos mokymais, o žmonių tradicijomis. „Toroje niekur nedraudžiama tarti Dievo vardą. Iš Rašto tikrai matome, kad šis vardas būdavo tariamas“, — aiškina žydų tyrinėtojas, interneto tinklalapio „Judaizmas 101“ sudarytojas Treisis Ričas. Taip, bibliniais laikais Dievo garbintojai vartojo Dievo vardą.

Be abejo, žinodami Dievo vardą ir jį vartodami galime teisingiau garbinti Dievą — kaip jis buvo garbinamas bibliniais laikais. Taip galime užmegzti asmeninius santykius su Kūrėju, o tai yra vertingiau, nei tik žinoti, kuo jis vardu. Iš tikrųjų Jehova Dievas skatina mus palaikyti tokius santykius su juo. Biblijoje randame nuoširdų kvietimą: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų.“ (Jokūbo 4:8) Tačiau galbūt kyla klausimas: „Kaip mirtingam žmogui įmanomas toks artimumas su Visagaliu Dievu?“ Tolesniame straipsnyje kalbėsime, kaip ugdytis tarpusavio santykius su Jehova.

[Išnaša]

[Rėmelis 6 puslapyje]

Aleliuja

Su kuo jums siejasi žodis „Aleliuja“? Gal primena XVIII amžiaus muzikos šedevrą, Hendelio oratoriją „Mesijas“, kur choras jaudinančiai gieda „Aleliuja“. Tikriausiai žodis „Aleliuja“ jums vienur ar kitur girdėtas. O gal kartais jį tariate ir pats. Bet ar žinote, ką jis reiškia?

Aleliuja — transliteruotas hebrajiškas posakis halelu-jah, reiškiantis „šlovinkite Jah“.

Jah — poetiška Dievo vardo, Jehova, santrumpa, Biblijoje randama daugiau kaip 50 kartų, dažniausiai žodyje „Aleliuja“.

[Rėmelis 7 puslapyje]

Dievo vardas asmenvardžiuose

Biblijoje daugelio asmenų hebrajiški vardai yra vienaip ar kitaip susiję su Dievo vardu. Štai keli tokie pavyzdžiai.

Joana — „Jehova maloningas“

Joelis — „Jehova yra Dievas“

Jonas — „Jehova rodo palankumą“

Jonatanas — „Jehova yra davęs“

Juozapas — „Jah teprideda“ *

Jozuė — „Jehova yra išgelbėjimas“

[Išnaša]

 [Rėmelis 8 puslapyje]

Kaip dar Dievas vadinamas Biblijoje

Šventojo Rašto hebrajiškame tekste Dievas vadinamas daugybe įvairių titulų, kaip antai: Visagalis, Kūrėjas, Tėvas, Viešpats. Tačiau vardu jis vadinamas daug dažniau nei visais titulais kartu paėmus. Be abejo, Dievas nori, kad vartotume jo vardą. Palyginkite, kiek kartų išvardyti žodžiai pavartoti Hebrajiškuosiuose raštuose *.

Jehova — 6973

Dievas — 2605

Visagalis — 48

Viešpats — 40

Kūrėjas — 32

Tėvas — 7

Amžinasis — 3

Didžiausiasis Mokytojas — 2

[Išnaša]

 [Rėmelis 9 puslapyje]

Dievas, kuris duoda pradžią

Mokslininkai nevisiškai sutaria dėl Dievo vardo, Jehova, reikšmės. Tačiau dabar, kai šis klausimas buvo gerai ištirtas, dauguma sutinka, jog Dievo vardas yra forma hebrajiško veiksmažodžio havah (tapti) ir reiškia „jis — tapimo priežastis“.

Todėl Išėjimo 3:14 (Jr, išnaša), kur Mozė klausia Dievo, koks jo vardas, verčiama taip: „Dievas tarė Mozei: ‘Aš būsiu, kas būsiu.’ Jis pridūrė: ‘Šitaip sakyk izraelitams: Aš būsiu mane siuntė pas jus!’“

Taip versti tinkama, nes Dievas tampa, kuo panorėjęs. Niekas negali sukliudyti jam imtis bet kokio vaidmens, kad įvykdytų savo valią. Jo tikslai bei pažadai visada įgyvendinami. Dievas nuostabiai įrodė esąs Kūrėjas — tas, kuris turi neribotą galią duoti pradžią. Jo noru atsirado visata. Jis sukūrė miriadus dvasinių būtybių. Iš tiesų jis — Dievas, kuris duoda pradžią!

[Iliustracija 5 puslapyje]

Reljefas, vaizduojantis Hananijo ben Teradiono egzekuciją

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Pavyzdžiai, kur aiškiai matomas Dievo vardas

1. Bažnyčia Lomborge (Danija, XVII amžius)

2. Bèrno katedros lango vitražas (Šveicarija)

3. Vienas iš Negyvosios jūros ritinių senuoju hebrajų raštu (Izraelis, 30—50 m. e. m.)

[Šaltinio nuoroda]

Shrine of the Book, Israel Museum, Jerusalem

4. Švedų moneta (1600 m.)

[Šaltinio nuoroda]

Kungl. Myntkabinettet, Sveriges Ekonomiska Museum

5. Vokiškas maldynas (1770 m.)

[Šaltinio nuoroda]

From the book Die Lust der Heiligen an Jehova. Oderis: Gebaet-Buch, 1770

6. Įrašas akmenyje (Bavarijos žemė, Vokietija)

7. Moabitų akmuo (Paryžius, Prancūzija, 830 m. p. m. e.)

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris

8. Bažnyčios kupolo paveikslas (Oltenas, Šveicarija)