Fejerverkų žavesys

FEJERVERKAI tapo neatsiejama švenčių dalimi. Be jų neapsieinama įvairiausiomis progomis — pradedant rudens muge ir baigiant olimpinėmis žaidynėmis. Spalvingų šviesų pliūpsniais minima Nepriklausomybės diena Jungtinėse Valstijose, švenčiamas Bastilijos paėmimas Prancūzijoje, o Naujųjų metų naktį padangė blyksi virš kiekvieno didesnio miesto.

Ar seniai žmonės susižavėjo fejerverkais? Ir kiek išmonės pasitelkiama kuriant šį akinantį reginį?

Tradicija iš rytų

Dauguma istorikų sutinka, jog fejerverkus maždaug dešimtajame mūsų eros amžiuje išrado kinai. Rytų chemikai sumaišė salietrą (kalio nitratą) su siera bei medžio anglimi ir taip pagamino sprogstamą mišinį. Į Europą jį galėjo atgabenti tokie vakarų keliautojai kaip Markas Polas, o gal arabų pirkliai. Jau keturioliktojo amžiaus pradžioje įspūdingomis fejerverkų salvėmis gėrėjosi ir europiečiai.

Tačiau nuostabieji milteliai, pakeitę pramogų pasaulį, pakeitė ir visą Europos istoriją. Karo strategai, pavadinę šį mišinį paraku, panaudojo jį švino kulkoms gaminti, sprogdinti pilių sienas ir drebinti politines galybes. „Europos viduramžiais, — rašoma Encyclopedia Britannica, — sprogmenų plitimą į vakarus lydėjo fejerverkai. Sprogmenų specialistai turėjo kurti ir pirotechniką, kuri buvo naudojama pergalėms bei taikai atšvęsti.

Tuo tarpu kinams, regis, menkai rūpėjo griaunamoji parako galia. Šešioliktajame amžiuje italų jėzuitas, misionierius Kinijoje Mateas Ričis, rašė: „Kinai nėra šaunamųjų ginklų žinovai ir karo metu jais mažai naudojasi. Tačiau išeikvoja milžiniškus salietros kiekius gaminti fejerverkams, kuriuos šaudo per viešas žaidynes ir šventes. Kinai itin mėgsta tokius renginius... Jie — nepaprastai įgudę fejerverkų meistrai.“

Kur visa paslaptis

Pirmieji fejerverkų gamintojai turėjo būti drąsūs ir gabūs amatininkai. Jie pastebėjo, kad stambios parako granulės dega gan lėtai, o smulkios — net sproginėja. Taip gimė mintis sukurti raketą. Vienas bambuko ar popieriaus tūbelės galas buvo užkemšamas, o apatinė jos dalis pripildoma stambių parako granulių. Padegus paraką, iš atviro tūbelės galo smarkiai prasiverždavo dujos, tad ši šaudavo į viršų. (Tuo pačiu principu ir šiandien erdvėlaiviai kyla į kosmosą.) Viršutinė tūbelės dalis būdavo pripildoma smulkaus parako, kad raketa susprogtų, jei pasiseks — aukščiausiame trajektorijos taške.

Laikui bėgant fejerverkų gaminimo technologija mažai kito. Tiesa, patobulinimų buvo. Rytiečiai mokėjo leisti tik baltos bei aukso spalvos fejerverkus. Devyniolikto amžiaus pradžioje italai išmoko padaryti ir  kitokių spalvų pirotechnikos. Jie pastebėjo, kad, į paraką įdėjus kalio chlorato, mišinys degdamas išskiria tiek karščio, jog metalai išsilydo ir garuoja, nuspalvindami liepsną. Šiandien raudona spalva gaunama įdėjus stroncio karbonato. Ryškiai baltai nudažoma titanu, aliuminiu ir magniu, mėlynai — vario junginiais, žaliai — bario nitratais, o geltonai — mišiniais su natrio oksalatu.

Pirotechnikos šou buvo dar patobulinti kompiuteriais. Fejerverkų nebereikia šaudyti mechaniškai. Įmanoma tiksliai užprogramuoti laiką, kada kompiuterinė elektroninė įranga turi padegti fejerverkus, kad jie sproginėtų pagal muzikos ritmą.

Sąsaja su religija

Jėzuitų misionierius Ričis teigė, kad fejerverkai buvo kinų religinių švenčių atributas. Žurnale Popular Mechanics paaiškinta, jog „kinai leisdavo fejerverkus Naujųjų metų ir kitų švenčių progomis demonams išvaikyti“. Knygoje Days and Customs of all Faiths Hovardas V. Harperis rašo: „Jau seniausiais pagonių laikais per svarbias religines šventes žmonės žiebdavo deglus ir kūrė laužus. Nekeista, kad buvo panaudota ir spalvinga lekianti fejerverkų šviesa.“

Kai fejerverkai prigijo vadinamosiose krikščioniškose šalyse, netrukus jų gamintojams buvo paskirta ir šventoji globėja. The Columbia Encyclopedia rašoma: „Sakoma, kad [šventosios Barboros] tėvas uždarė ją į bokštą, paskui nužudė, nes ši buvo krikščionė. Tėvą nutrenkęs žaibas. Todėl šventoji Barbora tapo šaunamųjų ginklų ir fejerverkų gamintojų bei naudotojų globėja.“

Išlaidos — ne kliūtis

Tiek religinėse, tiek nereliginėse šventėse publika, rodos, nepasotinamai trokšta vis didesnių ir įspūdingesnių fejerverkų. Ričis apibūdino vieną šešioliktojo amžiaus šventę: „Nankine teko dalyvauti didelėse kinų iškilmėse — pirmojo metų mėnesio šventėje — ir stebėti fejerverkus. Paskaičiavau, kad per šventę jie sunaudojo tiek parako, kiek pakaktų nemažam kelerių metų karui.“ Įvertinęs to renginio išlaidas, jis sakė: „Atrodo, kam jau kam, bet fejerverkams jie nepagailės ir kaži kiek.“

Laikui bėgant mažai kas pasikeitė. 2000 metais vos per vieną šventę ant Sidnėjaus įlankos tilto buvo susprogdinta 20 tonų fejerverkų. Reginiu gėrėjosi milijonas ar net daugiau žiūrovų, susirinkusių uoste. Per tuos metus Jungtinėse Valstijose 70000000 kilogramų pirotechnikos gaminių buvo išleista 625 milijonai dolerių. Fejerverkai iki šiol žavi įvairiausius žmones. Todėl ir šiandien nesuklysime pasakę: „Kam jau kam, bet fejerverkams jie nepagailės ir kaži kiek.“

 [Iliustracija per visą 23-ią puslapį]