Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ir vėl lyja!

Ir vėl lyja!

Ir vėl lyja!

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AIRIJOJE

„Ech! Ir vėl lyja!“

Ar esate kada išreiškęs tokį nusivylimą? Tarkim, vidurvasarį atvykstate į žavų Airijos kampelį Atlanto pakrantėje. Galbūt esate nusiteikęs šiltą saulėtą dieną mėgautis puikiu gamtovaizdžiu, bet jus pasitinka smarkus vėjas su liūtimi. Tuomet nesunku pamiršti, kad šiaip jau už lietų turėtume būti dėkingi. Juk be jo čia apskritai nebūtų nei mūsų, nei gražaus peizažo!

Lietus palaisto žemę, o po kurio laiko neišvengiamai užeina ir vėl, tarsi jo atsargos — neišsenkamos. Kodėl taip yra? Ogi dėl nuostabios vandens apytakos.Net labai trumpai apžvelgę tris pagrindinius jos etapus — garavimą, kondensaciją ir kritulių susidarymą — įsitikinsime, kad ši gyvybę palaikanti sistema nėra chaotiška. Vienoje knygoje aiškinama, jog tai — sudėtingas procesas, „vykstantis pagal nekintamus dėsnius“.

Garavimas

Okeanuose susikaupę apie 97 procentus Žemės rutulio vandens. Diduma likusiojo sušalę į ledynus arba susitelkę ežeruose bei vandeningajame horizonte. Aišku, vandenyno vanduo negeriamas. Teisingi baladėje „The Rime of the Ancient Mariner“ * (Senovės jūrininko eilės) užrašyti kupini kančios jūreivio žodžiai: ‘Vanduo, visur vanduo, bet nė lašelio atsigerti.’

Jūros vanduo pasidaro geriamas tik po ilgos, sudėtingos „kelionės“. Pirmiausia jis virsta dujomis, tai yra garais, ir kyla aukštyn. Saulė kasmet iš žemės bei jūros į atmosferą išgarina maždaug 400000 kubinių kilometrų vandens. Senovėje vyras, vardu Elihuvas, už šį vyksmą šlovino Dievą tokiais žodžiais: „Jis ištraukia vandens lašus iš jūros ir išsunkia lietų iš miglos, kurią jis padarė.“ (Jobo 36:27, The New English Bible)

Pati atmosfera — „beveik neįtikimo sudėtingumo sistema“, besidriekianti į erdvę daugiau kaip 400 kilometrų. Vanduo recirkuliuoja 10—20 kilometrų aukštyje — troposferoje. Knygoje Our Fragile Water Planet (Mūsų trapi vandens planeta) troposfera apibūdinta kaip „sritis, kuri liečiasi su žemės paviršiumi, — debesų, lietaus, sniego, uraganų bei tornadų karalystė“.

Kuo šiltesnis oras, tuo daugiau vandens išgarinama. Todėl šiltą vėjuotą dieną mūsų skalbiniai džiūsta kur kas greičiau. Atogrąžų juostoje vandens atmosferoje daugiau. Galbūt kyla klausimas, kaip visas šis vanduo patenka į kitas vietoves, kur jo reikia. Padedant galingiems vėjams, apipučiantiems Žemės rutulį. Jie susidaro dėl savito Žemės sukimosi aplink savo ašį ir dėl to, kad jos paviršius įšyla nevienodai, taigi atmosferoje oro srautai nuolat sūkuriuoja.

Mūsų planetos nerami atmosfera sudaryta tarsi iš didžiulių salų — milžiniškų maždaug vienodos temperatūros oro masių. Kokio jos didumo? Tokio, kad gali uždengti keleto milijonų kvadratinių kilometrų plotą. Šiltesnės masės susidaro atogrąžose, šaltesnės — poliariniuose regionuose. Jos tarsi galingi transporteriai pergabena vandenį per atmosferą.

Iš to, kaip vandens garai juda atmosferoje, matome ir kitą išmintingą sumanymą. Jie perneša karštį iš tų sričių, kur jo perteklius, pavyzdžiui, iš atogrąžų, ten, kur labiau reikia. Kitaip kai kuriose žemės vietose darytųsi vis karščiau ir karščiau.

Kondensacija

Nors vandens garai atmosferoje atlieka tokias svarbias funkcijas, jei ten ir liktų, žemės, matyt, nesudrėkintų. Pavyzdžiui, nors virš Sacharos dykumos drėgmės gausu, pats regionas sausringas. Kaip drėgmė iš atmosferos grįžta atgal į žemę? Pirmiausiai garai kondensuojasi, pereina į skystą būvį.

Tikriausiai esate pastebėjęs, kaip tai vyksta vonios kambaryje, kai nuo dušo įkaitęs oras pasiekia vėsų langą arba veidrodį. Panašiai darosi, kada patekęs aukščiau oras atvėsta. Kas jį priverčia pakilti? Dažnai šilto oro mases į viršų pastūmėja sunkesnės, šaltesnės. Kartais šitokio judėjimo priežastis — kalnai, o ypač atogrąžų regionuose — konvekcinės srovės.

Bet galbūt paklausite, ant ko atmosferoje garai kondensuojasi? Ten pilna nepaprastai smulkių dalelyčių — dūmų, dulkių, jūros druskos. Ant jų, tarsi mažų branduolėlių, orui vėstant vandens garai ir kondensuojasi. Iš smulkučių lašelių formuojasi regimi debesys.

Tačiau šis vanduo palaisto žemę ne tuoj pat. Kodėl? Juk jis 800 kartų tankesnis už orą. Ogi todėl, kad atskiras debesies lašelis toks mažas ir lengvas, jog plaukia su oro srove. Jau minėtas Elihuvas susižavėjimą šiuo nuostabiu reiškiniu išsakė taip: „Ar žinai, kaip debesys laikosi, šitie nuostabūs darbai To, kuris turi tobulą pažinimą.“ (Jobo 37:16, Brb) Argi ne stulbinantis dalykas, kad mažas, purus debesėlis, plaukiantis ore virš jūsų galvos, neša nuo 100 iki 1000 tonų drėgmės?

Krituliai

Iš daugelio debesų niekada nelyja, arba, tiksliau sakant, neiškrenta jokių kritulių. Išdėstyti, kaip vanduo pakyla į atmosferą ir kaip per dangų slenka debesys, palyginti lengva. „Sunkiausia, — rašo vienas meteorologas, — išaiškinti, kaip vanduo vėl nusileidžia žemėn“ (The Challenge of the Atmosphere).

Nedideliam lietaus lašui susidaryti reikia „milijono ar daugiau debesį sudarančių lašelių“. Regis, niekas negali visiškai įtikinamai atsakyti, kaip smulkučiai oro masių nešami lašeliai pavirsta į maždaug milijardą tonų vandens, kas minutę — ir taip kasdien — krentančio į žemę. Ar tie lašelyčiai paprasčiausiai susilieja į didesnius lietaus lašus? Kartais taip ir atsitinka, daugiausiai atogrąžų srityse. Tačiau vargu ar šitaip galima paaiškinti „lietaus lašų susidarymo mįslę“, pavyzdžiui, Airijoje, Atlanto pakrantėje.

Čia lašeliai į stambesnius lietaus lašus nesusilieja. Vykstant procesui, kuris dar nėra perprastas, iš jų susiformuoja mažyčiai ledo kristalėliai. Susijungę jie tampa „vienu tobuliausių gamtos šedevrų“ — snaigėmis. Padidėjusios ir pasunkėjusios snaigės įveikia kylančio oro sroves ir ima leistis. Jei pakankamai šalta, pradeda snigti — paprastai vienu metu iš dangaus pabyra milijardai snaigių. Bet jei krisdamos patenka į šilto oro sluoksnį, tirpsta bei virsta lietaus lašais. Todėl sniegas nėra sušalęs lietus. Priešingai, bent jau vidutinio klimato zonose, diduma lietaus pirmiau susidaro kaip sniegas, o snaigės krisdamos ištirpsta.

Taigi nukeliavęs galbūt tūkstančius kilometrų ir perėjęs sudėtingus procesus, kurie dar nėra iki galo išaiškinti, vanduo sugrįžta kritulių pavidalu. Žinoma, retkarčiais lietus galbūt griauna jūsų planus ar kliudo mėgstamam užsiėmimui. Bet dėl šio nepaprasto, gerai organizuoto proceso turime niekada nesibaigiančių vandens atsargų. Taip, lietus — tikra palaima. Todėl kai kitąsyk pajusite lašus ant veido, galbūt jumyse pabus dėkingumas už šią Dievo dovaną.

[Išnaša]

^ pstr. 7 Parašė anglų poetas Samjuelis Teiloras Kolridžas.

[Rėmelis/schema 14 puslapyje]

Kaip susidaro kruša

„Kruša, — rašoma knygoje Weather (Orai), — yra savitas didelių audros debesų produktas.“ Tuose debesyse ant smulkučių branduolių susikondensavusius lašus kartais pagauna stiprios kylančio oro srovės ir išmeta į aukštesnius labai šaltus debesų sluoksnius. Temperatūrai nukritus žemiau nulio ant užuomazginių lašelių kondensuojasi kiti ir tučtuojau sustingsta į ledą. Kai toks ledokšnis, blaškomas čia aukštyn, čia žemyn, patenka į šalto oro sluoksnį ir vėl iš jo išsprūsta, jis kiekvieną sykį tarsi svogūnas pasidengia nauju ledo sluoksneliu ir vis sunkėja. Galiausiai tiek apsunksta, kad nugali kylančio oro sroves. Tada į žemę nukrenta kieta, ledinė mums pažįstama krušos kruopelė. „Kartais, — rašoma knygoje Atmosphere, Weather and Climate (Atmosfera, orai ir klimatas), — krušos gabalai gali būti labai stambūs, sverti net 0,76 kilogramo.“

[Schema]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

kruša

↑ kylančio oro srovė

užšalimo lygis .........................

↓ besileidžiančio oro srovė

[Rėmelis/iliustracijos 15 puslapyje]

Ar žinote?

Iš visų vandens atsargų, susikaupusių atmosferoje aplink Žemę, kritulių pakaktų vidutiniškai tik dešimčiai dienų.

Per vasaros audrą išsiskiria tiek energijos, kiek iš daugybės tokio galingumo bombų, kokia buvo numesta per Antrąjį pasaulinį karą ant Hirosimos. Kasdien žemėje praūžia maždaug 45000 audrų.

Negalima teigti, kad atmosfera įšyla nuo tiesioginių Saulės spindulių, nes diduma tos šiluminės energijos tiesiog pereina per ją. Atmosferą įšildo įkaitusio Žemės paviršiaus išspinduliuojama energija.

Vanduo — vienintelė medžiaga žemėje, kuri vienu metu toje pačioje vietoje dideliais kiekiais randama kieta, skysta ir dujų pavidalo.

Rūkas — tai pažemyje susiformavęs debesis.

[Schema/iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Vandenynuose susikaupę 97 procentai Žemės rutulio vandens

Saulės kaitra garina vandenį

Vandens garai kondensuojasi ir sudaro debesis

Debesys atiduoda drėgmę krituliais

Lietaus lašai ir snaigės