„Mes branginame savo apdarus“

ĮRAŠO KALBA

„Mes branginame savo apdarus“

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO MEKSIKOJE

KAI XVI amžiuje ispanai pirmąsyk įkėlė koją į Meksiką, ten rado daugybę tautų — actekus, majus ir kitas. Ar atvykę europiečiai jas išnaikino? Ne. Jos išliko. Maždaug 12 milijonų Meksikos gyventojų šiandien yra tiesioginiai tų etninių grupių palikuoniai. Daugelis tebekalba senovinėmis kalbomis. Be to, ypač išsiskiria savo gražiais drabužiais.

Pietvakarinėje Oachakos valstijoje susitelkę daug skirtingų kultūrų. Šiose vietovėse, kurios buvo gyvenamos dar prieš atvykstant Kolumbui, mirgėte mirga įvairiausių stilių apdarai. Ten įsikūrusi ir čontalų gentis, besiverčianti žemės ūkiu, galvijininkyste, medžiokle bei maisto rinkimu kalnuose. Kiekviena šeima darže auginasi vaisių, daržovių, gėlių. Čontalai myli gamtą, todėl ant moterų palaidinukių raudonais bei juodais siūlais išsiuvinėti gyvūnai ir gėlės. Netekėjusios moterys plaukus dabinasi spalvingais kaspinais.

Tehuantepeko sąsmaukoje gyvenantys čontalai, vavai ir sapotekai rengiasi labai panašiai. Vis dėlto iš moters aprangos jie sugeba atpažinti jos etninę kilmę. Sapotekai, vadinantys save žmonėmis iš debesų, pagal rūbo detales net sužino, iš kokio ji kaimo. Činantekės iš tos pačios valstijos šiaurės vilki dar įmantriau. Išsiuvinėti ženklai ant plačių berankovių suknelių byloja apie genties praeitį. Iškilmingomis progomis jos pasipuošia nuostabiais siuvinėtais apdarais, kuriuos vadina „didžiuliais pilvais“.

Mistekų moterys, gyvenančios kai kuriose Oachakos, Gerero ir Pueblos valstijų dalyse, taip pat mėgsta siuvinius. Vienoje srityje savo medvilnines palaidinukes jos vadina „pasidaryk, jei gali“. Kaip ir kitos Meksikos tautos, pakrantės mistekai naudoja tokias pat medžiagas kaip jų protėviai prieš šimtus metų. Šiuolaikinių audinių pavyzdžių galima pamatyti muziejuose ant statulėlių, vaizduojančių senovės čiabuvius, bei piešiniuose.

Majų ir actekų vyrų drabužiai kadaise buvo itin įmantrūs. Šiandien dauguma tenykščių vyrų rengiasi paprasčiau. Vis dėlto kai kurie, pavyzdžiui, vičolai noriau renkasi senoviškus drabužius. Jų apranga, bylojanti apie socialinę padėtį, išsiuvinėta tokiais sudėtingais raštais, kad, norint suprasti visas detales, reikia gerai patyrinėti.

Beveik nepakitusių senovinių apdarų galima išvysti tarp navatlių Kvecalane (Pueblos valstija). Ten moterys galvas puošiasi įsipindamos į plaukus ryškių siūlų (nuotrauka 26 puslapyje) ir užsigobia quechquemitl (kečkemitl) — plonu puošniu šaliku. Panaši apranga vaizduojama ir senoviniuose rankraščiuose.

Čiapo valstijos aukštumose irgi gyvena pačių įvairiausių etninių grupių. Kai kurias sieja bendri protėviai. Ten cocilai, celtalai ir tokolabalai nešioja įprastus jiems drabužius, bet pašaliečiui — tai nuostabus reginys.

Daugelis tenykščių žmonių medžiagą audžiasi patys. Jei išmoktum iš mamos austi, argi ne geriau suvoktum savo kilmę? Vėsiose Čiapo aukštumose cocilės pačios kerpa avis, plauna vilną, ją iššukuoja, suverpia ir nudažo natūraliais dažais. Po to audžia rankinėmis staklėmis. „Iš pradžių buvo sunku, — prisimena Petrona iš Čamulos, — bet pirmąsyk pasidariusi vilnonį nagua [sijoną] ir išsisiuvinėjusi medvilninę palaidinukę labai džiaugiausi. Nusiaudžiau ir juostą.“ Sužinoję, kiek reikia įdėti darbo, suprantame, kodėl ji pasakė: „Mes branginame savo apdarus.“

Konservatyviausiose Jukatano pusiasalio srityse majės kasdien vilki hipil (ipil) — plačią baltą suknią, išsiuvinėtą spalvingais raštais. Dažnai po ja pasivelka nėriniuotą apatinį sijoną. Ypatingomis progomis moterys ir merginos tiek kaime, tiek mieste su džiaugsmu dėvi terno — dar puošnesnę suknelę už hipil.

Turistams gali būti brangu įsigyti tokių meksikietiškų apdarų. Tačiau vietiniai žmonės, kurių dauguma neturtingi, mėgaujasi šiais prabangiais drabužiais, nes stropiai siuvasi juos patys.

Apsilankius krikščionių sueigose kuriame nors iš 219 Meksikos Jehovos liudytojų susirinkimų, kalbančių vietinėmis kalbomis, yra kur paganyti akis. Tokiomis progomis visi dėvi puošnius apdarus — savo protėvių palikimą. Šie drabužiai išties puikūs!

[Žemėlapis 26 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

JUKATANAS

PUEBLA

OACHAKA

ČIAPAS