Gyvūnai — Dievo dovana

AR KADA lankėtės zoologijos sode arba cirke? Gal troškote paliesti ar paglostyti kurį nors iš nuostabių gyvūnų — didingą liūtą, milžinišką sibirinį tigrą? Tikriausiai su jauduliu stebėjote tai darant dresuotoją arba prižiūrėtoją. Įdomu, kad vienas Biblijos rašytojas beveik prieš 2000 metų pareiškė: „Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė.“ (Jokūbo 3:7)

Į meilingą rūpinimąsi bei dėmesį reaguoja visų rūšių gyvūnai. Tikrai malonu stebėti, kaip jie bendrauja su tais, kurie juos prijaukino ir prižiūri. Jokūbo amžininkas romėnų rašytojas Plinijus irgi užsiminė apie dramblių, liūtų, tigrų, erelių, krokodilų, gyvačių, net žuvų jaukinimą.

Iš tikrųjų tai daryti pradėta gana seniai. Egiptiečiai prisipratindavo laukinius gyvūnus ir laikydavo kaip kambarinius gerokai anksčiau, nei Jokūbas arba Plinijus paminėjo savo raštuose. Mūsų dienomis kai kuriose šalyse žmonės namuose taip pat turi nemažai gyvūnų, kurie paprastai laikomi zoologijos soduose.

Pirmoji pažintis su žmonėmis

Biblijoje, kur užrašyta pati seniausia žmonijos istorija, pasakojama, jog pirmasis žmogus Adomas davė gyvūnams vardus. „Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, — sakoma Biblijoje, — toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims.“ (Pradžios 2:19, 20) Kad tinkamai juos parinktų, Adomas su gyvūnais, matyt, gerai susipažindavo. Bet saugotis — net laukinių padarų — jam nereikėjo. Šie elgėsi taikiai, todėl tokia draugija Adomui turėjo būti maloni!

Dievas įpareigojo Adomą bei jo žmoną Ievą rūpintis viskuo, kas gyva. Kaip rašoma Biblijoje, žmonėms jis skyrė ‘valdyti ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius’. (Pradžios 1:26)

Ilgalaikis artimas ryšys

Kai žmogaus valdžia gyvūnams nuosaiki, į tokį ryšį dažnai miela žiūrėti. Mylimas gyvulėlis gali būti laikomas brangiu draugu, kone šeimos nariu. Kaip matome iš Biblijos ištraukos apie neturtingo žmogaus „vieną mažą avelę“, taip buvo ir prieš tūkstančius metų. Pranašas Natanas papasakojo karaliui Dovydui, kad vargšo avelė „dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš  jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė“. (2 Samuelio 12:1-3, kursyvas mūsų)

Šiandien daug kas sutiks, kad gyvūnas gali tapti draugu, mylimu lyg šeimyniškis. Štai pavyzdys. Vienoje šeimoje, gyvenančioje netoli Zimbabvės sostinės Hararės, tėvai visiems savo vaikams dėl saugumo nupirko po šunį. Kartą vienas iš vaikų, maždaug aštuonerių metų berniukas, ėjo savo keturkojo draugo lydimas. Staiga priešais nuo medžio nukrito didžiulė nuodinga gyvatė mamba. Ji puolė, bet šuo žaibiškai metėsi ant roplio ir taip išgelbėjo vaiko gyvybę. Ar galite įsivaizduoti, koks brangus šeimai tapo tas šuo?

Kurtieji labai vertina šunis, specialiai dresuotus būti jų pagalbininkais. Viena moteris pasakoja: „Išgirdusi skambutį Tvinki patapšnoja letena man koją ir veda prie durų. Panašiai elgiasi, kai sučirškia orkaitės laikmatis, — pribėga, kad eičiau paskui ją. Atsiradus dūmų ar pasigirdus gaisro pavojaus signalui, Tvinki dresuota atkreipti mano dėmesį, o paskui prigulti ir taip perspėti.“

Ypač nepamainomi aklųjų ir šunų, jų vedlių, tarpusavio santykiai. Tokių šunų dresuotojas, knygos The Eyes That Lead (Akys, kurios veda) autorius Maiklas Takeris, įsitikinęs, jog vedlys neregiui atveria naują pasaulį, suteikia „laisvės, savarankiškumo, galimybę judėti ir sudaro kompaniją“. Iš tiesų stebėti tokių šunų ir jų šeimininkų bendravimą dažnai būna labai malonu!

Panašiai yra su kitais neįgaliaisiais, kurių kompanionas — šuo. Vienos moters, prikaustytos prie invalido vežimėlio, augintinis išmokytas pakelti telefono ragelį bei palaižyti pašto ženklus! Kitas toks šuo reaguoja į 120 komandų, netgi sugeba parduotuvėje nuo lentynų nukelti skardines bei dėžutes. Neįgalus šeimininkas lazerinio žibintuvėlio spinduliu parodo išsirinktą prekę, o jo pagalbininkas paima.

Keturkojai augintiniai daug duoda ir pagyvenusiems. Vienas veterinaras tvirtino, jog „tuo metu, kai senyvas žmogus paprastai atitolsta nuo visuomenės, toks gyvulėlis, pavyzdžiui, šuo, jo gyvenimą daro prasmingesnį“. Laikraštyje The Toronto Star rašoma: „Draugais tapę kambariniai gyvūnai sumažina įtampą, todėl rečiau tenka lankytis pas gydytoją, o po širdies priepuolio yra didesnė tikimybė išgyventi.“

Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica pateikiama įdomi pastaba: „Kambarinių gyvūnų laikymas — puiki galimybė tėvams mokyti savo atžalas, kad malonumas  neatsiejamas nuo pareigos, taip pat paaiškinti kai kuriuos lytinius klausimus. Vaikai netrunka pastebėti gyvūnų poravimąsi, po kurio eina nėštumo laikotarpis, o paskui prasideda įvairūs sunkumai, susiję su jauniklių atsiradimu bei priežiūra.“

Perdėtai mylimi

Dėl nepaprasto gyvūnų prieraišumo kai kurie žmonės pamilsta juos labiau nei šeimos narius. Skyrybų atveju kambarinio gyvūno globos klausimas kartais sprendžiamas kartu su turto dalybomis. Net pasitaiko, kad savo augintiniui šeimininkas testamentu palieka pasakiškus turtus.

Todėl nenuostabu, jog šiais laikais verslas, susijęs su kambarinių gyvūnų priežiūra, klesti! Knygose bei žurnaluose pilna patarimų kiekvienu jų auginimo klausimu. Suprasdami, kad kai kurie nori savo numylėtinius lepinti prabanga, komersantai prekiauja viskuo, ko savininkai geidžia.

Pavyzdžiui, galima konsultuotis su aukštos kvalifikacijos veterinarais, gydančiais nuo pačių įvairiausių negalavimų. Kambarinių gyvūnėlių psichiatrai prirašo augintiniams  antidepresantų. Kai kurie teisininkai specializuojasi bylų, susijusių su gyvūnais, srityje. Yra gyvūnų draudimo agentų, tarnybų, kurios rūpinasi keturkojų išvaizda, bei dresavimo mokyklų. Organizuojamos net laidotuvės. Dar siūloma gyvūnus klonuoti, — žinoma, už didelius pinigus!

Taigi gyvūnai išties mylimi. Knygoje The Animal Attraction (Gyvūnų žavesys) dr. Džonika Njubi prieina prie išvados: „Kai šuo pribėga vizgindamas uodegą ir skuba lyžtelėti, tarsi mūsų grįžimas namo jam būtų pats džiaugsmingiausias dienos įvykis, regis, visai teisinga tai pavadinti ‘meile’.“ Tikrai suprantama, kodėl daugelis šeimininkų irgi linkę atsimokėti prieraišumu.

Tačiau noras sužmoginti savo numylėtinį nėra labai girtinas. Juk jis nesugeba tenkinti mūsų poreikių taip, kaip kitas žmogus. Be to, gyvūnų urbanizacija — pastangos juos pripratinti prie gyvenimo mieste — neigiamai atsiliepia kai kuriems augintiniams ir apsunkina jų šeimininkus. Apie tai ir kalbėsime kitame straipsnyje.

[Iliustracija 3 puslapyje]

Laukiniai žvėrys jaukinami nuo seno

[Šaltinio nuoroda]

Fragmentas paveikslo The Great King of the Parthians Hunts With His Tame Panthers by Giovanni Stradanno: © Stapleton Collection/CORBIS

[Iliustracija 4 puslapyje]

Izraelyje piemenys su ėriukais elgdavosi labai švelniai

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Kambariniai gyvūnai padeda neįgaliesiems bei pagyvenusiesiems