Medinių trobesių muziejus

Iš Atsibuskite! bendradarbio Slovakijoje

KAI kurios šalys lauko muziejuose atidžiai prižiūri senovinius namus bei saugo jų grožį. Tuose etnografiniuose kaimeliuose jaunoji karta gali susipažinti su protėvių gyvensena, liaudies kūryba.

Aplankykime vieną tokį puikų muziejų, įkurtą pačioje Europos širdyje, Oravoje (regionas šiaurės Slovakijoje).

Oravos muziejus

Oravos etnografinis muziejus Zubereco miestelyje tarsi perkelia į šio regiono praeitį. Įsteigtas jis 1967 metais, ir dabar čia eksponuojami trobesiai, surinkti iš septyniasdešimt keturių gretimų kaimelių, pavienių sodybų, taip pat iš atokių gyvenviečių. Statiniai atgabenti dalimis ir vėl kruopščiai surinkti.

Muziejuje yra vienuolika sodybų, kokiose gyveno kilmingieji, — merai, didikai, ūkininkai ir prastuoliai — samdiniai bei amatininkai. Ūkiniai pastatai primena, jog daugelį amžių šiuose kraštuose valstiečiai vertėsi žemdirbyste ir augino galvijus bei avis. Galima apžiūrėti daržinę šienui, kuliamąją, tvartus, piemens trobelę, avidę, svirną, rąstinius sandėlius. Pamatysime ir avilių, tradicinių rankų darbo įrankių, varpinę, medinę bažnyčią, net pavyzdines kapines!

Pasižvalgę po namų vidų pastebėsime, kad dažniausiai juos sudaro keturios patalpos — svetainė, prieškambaris, virtuvė bei galinis kambarys. Kartais dar yra rūsys, išgrįstas tašytais akmenimis. Namus rentė iš rąstų, o durų bei langų rėmus nudažydavo baltai. Stogus bei gausiai drožinėtus šelmenis dengdavo skiedromis ar apkaldavo lentelėmis. Kai kur svetainėje būdavo asla, tačiau sienas vis tiek nubalindavo arba dekoruodavo glotniai šlifuotomis medžio lentelėmis. Maistą ruošdavo virtuvėje ant atviros ugnies, o dūmai išeidavo pro angą stoge. Iš virtuvės šiluma sklido ir į svetainę.

Dirbo ir ilsėjosi kartu

Pastatų konstrukcija aiškiai rodo, kokie artimi buvo įvairaus amžiaus žmonių ir bendruomenės savitarpio ryšiai. Namai ir kaimai suplanuoti taip, kad būtų lengva padėti vieni kitiems. Tarp atšiaurių kalnynų būtų buvę tiesiog neįmanoma išgyventi be tarpusavio paramos. Šeimos ir kaimynai kartu gindavo ganyti karves, avis bei žąsis, kartu nuimdavo derlių ir veždavo produktus į turgų. Visa bendruomenė prižiūrėdavo ganyklas bei negrįstus kelius.

Nors žmonės dirbo sunkiai, gyvenimas tikriausiai buvo smagus, ypač per pjūtį. Džiugino pieno gausa, veršelių, ėriukų prieauglis. Tuomet kaimas sueidavo padainuoti, pritariant dūdelei, armonikai ar akordeonui, — kalnai turėjo skambėti nuo balsų bei melodijų. Žiemą merginos ir ištekėjusios moterys drauge  susėsdavo pešioti žąsų plunksnų pagalvėms bei antklodėms kimšti. Vyrai dirbdami porindavo vienas kitam įvairias istorijas, o vakare visi gyventojai rinkdavosi pašokti. Toks paprotys kai kur krašte išlikęs iki šiolei.

Žvilgsnis į praeitį

Nagingi meistrai, planavę ir statę šiuos puikius trobesius, naudojosi iš kartos į kartą perduodama patirtimi. Statyboms jie išradingai pritaikė vietinius išteklius. O tai, kaip namai dera prie aplinkos, rodo išmintį bei grožio pojūtį. Akivaizdu, kad statytojai pasitelkė visą savo išmonę ir darbavosi iš širdies.

Pasaulinio garso architektas Liudvigas Mysas van der Rohė teigia: „Kiekvienas kirtis tikslingas, kiekvienas kalto brūkštelėjimas apgalvotas... Čia sudėta daugelio kartų patirtis. Koks išmanymas apie medieną, kokia gili minties raiška! Trobelės tokios jaukios bei patrauklios! Tai lyg praeities dainų aidas!“

Stabtelėję pasigrožėti lauko muziejaus architektūriniais paminklais, bandome įsivaizduoti žmones, kurie šiuose namuose gyveno, ir jų kasdienybę. Tikimės bent dalį tos ramybės parsinešti į šiandieninį, kažkur karštligiškai skubantį pasaulį.

[Žemėlapis 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Zuberecas

[Iliustracijos 15 puslapyje]

1) Rąstų namai; 2) vidus; 3) kaimo gyventojai groja bei šoka vilkėdami tautinius rūbus