Tikėjimo išbandymas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

RIČMONDAS yra gražus miestelis Anglijoje, Šiaurės Jorkšyre. Čia stūkso dar 1066 metais, tik normanams užkariavus Angliją, pastatyta tvirtovė, iš kurios atsiveria nuostabus gamtovaizdis — matyti nuo Sveilo upės slėnio iki pat Jorkšyro nacionalinio parko.

Dokumentinėje televizijos laidoje „Ričmondo šešioliktukas“ buvo atskleista svarbių pilies praeito amžiaus istorijos detalių. Papasakota apie šešiolika vyrų, kurie Pirmojo pasaulinio karo metu dėl savo įsitikinimų nėjo kariauti ir buvo įkalinti Ričmonde. Kas jiems nutiko?

Karo prievolė

1914-aisiais kilus karui 2,5 milijono vyrų patriotizmo vedami įsiliejo į Britanijos karines pajėgas. Tačiau armija patyrė vis didesnius nuostolius ir darėsi aišku, kad karas užtruks ilgiau, nei žadėjo politikai, todėl, kaip pažymi istorijos apžvalgininkas Alanas Loidas, „jaunuolius imta nebe kviesti į karą, o varyti“. Taigi 1916 metų kovo mėnesį, pirmą kartą Britanijos istorijoje, nevedę vyrai buvo pašaukti atlikti karo prievolę.

Du tūkstančiai karinių tribunolų nagrinėjo bylas jaunuolių, dėl religinių įsitikinimų atsisakiusių kariauti, tačiau retą kurį atleido nuo tarnybos. Daugumą vertė tarnauti nekoviniuose daliniuose, kurių paskirtis buvo remti karo mašiną. Atsisakiusius paklusti vis tiek laikė šauktinais, tad teisė kaip dezertyrus. Su jais elgėsi šiurkščiai ir įkalino — daugelį siaubingose, ankštose patalpose.

Ričmondo šešioliktukas

Tarp tų šešiolikos įkalintųjų Ričmonde buvo ir penki Tarptautinės Biblijos tyrinėtojų draugijos nariai (šitaip tada vadinosi Jehovos liudytojai). Herbertas Sinjoras, kuris Biblijos tyrinėtoju tapo 1905-aisiais, būdamas penkiolikmetis, po penkiasdešimties metų rašė: „Mus uždarė į kameras, labiau panėšėjusias į požeminį kalėjimą. Tikriausiai jau daug laiko jose niekas nebuvo laikytas, nes grindis dengė dviejų trijų colių purvo sluoksnis.“ Neseniai kalėjimas tapo atviras lankytojams ir dabar ant balintų mūro sienų, nors, tiesa, jau gerokai išblukusius, visi gali pamatyti belaisvių piešinius ir vietomis nebeįskaitomus užrašus. Sienos išmargintos vardais, žinutėmis, artimųjų atvaizdais ir frazėmis, liudijančiomis apie tvirtą jaunuolių tikėjimą.

Vienas kalinys išvedžiojo tokį sakinį: „Geriau jau mirsiu laikydamasis principų negu juos pamindamas.“ Daugelyje įrašų minimas Jėzus Kristus ir jo mokymai, taip pat randama kruopščiai išraižytų kryžiaus ir karūnos ženklelių, kokius tuo metu naudojo Tarptautinė Biblijos tyrinėtojų draugija (TBTD). Herbertas Sinjoras atmena kažkur ant kameros sienos nupiešęs „Amžių planą“, kurį nukopijavo iš Šventraščio studijavimų knygos Dieviškasis  amžių planas, tačiau piešinys nerastas. Gal jis pagrindiniame bloke ar kur kitur, tik išbluko, kaip ir daugelis kitų. Dar galima perskaityti tokius žodžius: „Klarensas Holas Lidsas, TBTD, 1916 m. gegužės 29-oji. Išsiųstas į Prancūziją.“

Į Prancūziją ir atgal

Prancūzijoje ir Belgijoje karo aukų skaičius nepaliaujamai augo. Karo ministras Hereišas Herbertas Kičeneris ir Britanijos generolas Daglasas Heigas ieškojo būdų žūtbūt papildyti kovotojų gretas, todėl nuo 1916 metų gegužės į karo tarnybą pašaukė ir vedusius vyrus. Norėdami parodyti kietą kumštį, pareigūnai nutarė viešai nubausti nesutinkančius kariauti dėl įsitikinimų. Todėl visus šešiolika antrankiais surakintų Ričmondo kalinių ginkluoti sargybiniai neteisėtai sugrūdo į traukinį ir aplinkiniais keliais slapta nugabeno į Prancūziją. Bulonės pakrantėje, pasak žurnalo Heritage, tuos „vyrus spygliuota viela pririšo prie stulpų lyg nukryžiuojamus“ ir vertė stebėti, kaip baudžiamasis būrys sušaudė britų dezertyrą. Paskui pareiškė, kad, atsisakius paklusti įsakymams, jų laukia tas pats.

1916-ųjų birželio viduryje trijų tūkstančių kareivių akivaizdoje Ričmondo šešioliktukui buvo paskelbtas mirties nuosprendis, tačiau Kičeneris jau buvo miręs, ir Britanijos ministras pirmininkas užstojo nuteistuosius. Londono valdininkus pasiekė koduota žinutė ir karinio tribunolo nuosprendį atšaukė. Generolui Heigui buvo įsakyta panaikinti visus mirties nuosprendžius ir pakeisti dešimties metų katorga.

Parsiųsti į Britaniją, kai kurie iš tų šešiolikos vyrų buvo nugabenti į Škotijos granito karjerus, kur pasibaisėtinomis sąlygomis turėjo „dirbti valstybinės reikšmės darbą“, — rašoma oficialiame pranešime. Kitus, tarp jų ir Herbertą Sinjorą, įkalino civiliniame kalėjime.

Palikimas

Ričmondo pilies sienos šiandien jau gana trapios, todėl objektą prižiūri Anglijos istorinio paveldo apsaugos organizacija. Pilyje įtaisytas imituojamosios tikrovės jutiklinis ekranas, kuris padeda lankytojams atidžiai apžiūrėti tiek kameras, tiek piešinius sienose visai jiems nepakenkiant. Studentų grupės skatinamos domėtis, kodėl asmenys, dėl įsitikinimų atsisakę kariauti, buvo pasiryžę iškęsti bausmę, įkalinimą, net mirti už pažiūras, kurių nuoširdžiai laikėsi.

Ričmondo šešioliktukui pavyko „atkreipti visuomenės dėmesį į sąžinės laisvės klausimą, imta pripažinti ir gerbti šią teisę“. Tai padėjo valdžioms geriau suprasti vyrus, kuriems sąžinė neleido kariauti per Antrąjį pasaulinį karą.

2002 metais pilies teritorijoje pasodintas puikus sodas — iš dalies ir Ričmondo šešioliktuko atminimui, kalinių moraliniams įsitikinimams pagerbti.

[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]

Iš kairės į dešinę: XII amžiaus Ričmondo pilies bokštas, kuriame yra įkalinimo blokas su kameromis

Herbertas Sinjoras — vienas iš šešiolikos Ričmondo kalinių

Tokiose kamerose kalėjo Ričmondo šešioliktukas

Puslapio fonas: ant kalėjimo sienų randamų įrašų fragmentai