Amate — Meksikos papirusas

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO MEKSIKOJE

MEKSIKIEČIŲ istorija turtinga ir patraukli. Tarp išsaugotų praeities kultūrinių lobių yra „liudijimai“ — senoviniai piktografiniai rankraščiai, arba kodeksai. Iš jų galima daug sužinoti apie Centrinės Amerikos aukštų civilizacijų, tarp jų actekų ir majų, istoriją, mokslą, religiją bei chronologiją, taip pat apie jų kasdienybę. Nepaprastai talentingi tlacuilos (tariama tlakvilos — raštininkai) šalies istoriją fiksavo ant įvairiausių medžiagų.

Nors kartais kodeksus rašydavo ant audinio bei elnio kailio atraižų arba popieriaus, pagaminto iš agavos pluošto, dažniausiai tam naudodavo amate. Pavadinimas kilęs iš žodžio amatl, nahuatlių kalba — popierius. Amate išgaudavo iš šilkmedinių šeimos augalo figmedžio žievės. Kaip rašoma enciklopedijoje Enciclopedia de México, „kruopščiai neištyrus kamieno, lapų, žiedų bei vaisių, atskirti daugelio rūšių figmedžius vieną nuo kito gana sunku“. Beje, amate vadinami ir figmedžiai,  iš kurių šis popierius gaminamas. Taigi būna baltasis, miško baltasis arba tamsios spalvos rudasis amate.

Kaip buvo gaminamas

XVI amžiuje šalį užkariavę ispanai stengėsi nutraukti amate gamybą. Kodėl? Jų manymu, amate buvo glaudžiai susijęs su senosiomis čiabuvių religinėmis apeigomis, kurias smerkė Katalikų bažnyčia. Veikale Historia de las Indias de Nueva España e Islas de la Tierra Firme (Naujosios Ispanijos Indijos ir Tera Firma salų istorija) ispanų vienuolis Diegas Duranas pažymėjo, kad čionykščiai gyventojai „rašė labai išsamią savo protėvių istoriją. Jei dėl tamsuoliško uolumo šie dokumentai nebūtų buvę sunaikinti, jie mums daug ką atskleistų. Kai kurie neišmanėliai, palaikę juos stabais, sudegino. O juk iš tikrųjų tai buvo istorija, verta atminti“.

Tačiau pastangos išrauti su šaknimis amate gamybos tradiciją buvo nesėkmingos ir, laimei, ji išliko iki mūsų dienų. Sieros kalnų šiaurinėje dalyje, Pueblos valstijos San Pablito miestelyje (Pauatlano rajonas), šis popierius gaminamas ligi šiol. Remiantis karaliaus Pilypo II šeimos gydytojo Francisko Ernandeso užrašais, žurnale Arqueología Mexicana (Meksikos archeologija) aiškinama, jog „popieriaus gamintojai nupjaudavo tik storąsias medžių šakas, o ūglius palikdavo. Per naktį jas mirkydavo upėje, kad suminkštėtų. Kitą dieną žievę nulupdavo ir nuo išorinio sluoksnio atskirdavo karną“. Jos plaušus paskleisdavo ant lygaus paviršiaus ir mušdavo akmeniniu plaktuku.

Šiais laikais plaušai verdami dideliuose katiluose. Kad suminkštėtų ir kad nuo jų atsiskirtų tam tikros medžiagos, dedama pelenų bei kalkių. Verdama iki šešių valandų. Tada plaušai išskalaujami ir paliekami vandenyje. Meistrai sruogelę po sruogelės kloja juos ant lygaus medinio paviršiaus ir formuoja šachmatinį raštą. Paskui akmeniniu plaktuku plaušeliai monotoniškai mušami, kol išsiskaido į vientisą masę ir įgauna popieriaus lakšto formą. Galiausiai, kad briaunos būtų tvirtesnės, kraštai užlenkiami į vidų, ir lakštas paliekamas džiūti saulėje.

Amate būna įvairių spalvų. Tradiciniu laikomas rudas, bet daromas ir baltas arba dramblio kaulo, rudai baltai margas, taip pat geltonas, mėlynas, rožinis bei žalias.

Kam naudojamas šiandien

Amate naudojamas dailiems meksikiečių rankdarbiams. Nors kai kurie ant šio popieriaus nutapyti paveikslai yra religinio turinio, kituose vaizduojami įvairiausi stilizuoti gyvūnai, taip pat šventės bei scenos, atspindinčios laimingą tautos gyvenimą. Be gražių, spalvingų paveikslų, daromi sveikinimo atvirukai, skirtukai ir kitkas. Tokiais meistriškais rankdarbiais žavisi tiek vietos gyventojai, tiek užsieniečiai ir perka juos kaip puošmenas. Šis menas peržengė Meksikos sienas: dirbiniai eksportuojami į daugybę pasaulio šalių. Daromos ir senovinių kodeksų reprodukcijos. Koks įdomus ispanams turėjo pasirodyti tas menas, išvydus jį pirmą kartą! Anksčiau pacituotas dominikonų vienuolis Diegas Duranas aiškino, jog čiabuviai „viską užrašydavo ir nupiešdavo knygose bei ilguose popieriaus lapuose, netgi apskaičiuotus įvykių metus, mėnesį ir dieną. Piešiniais labai tvarkingai būdavo užfiksuojami jų įstatymai ir potvarkiai, surašymų duomenys bei kiti panašūs dalykai“.

Kaip nuostabu, kad amate gamybos tradicija išliko iki mūsų laikų, o drauge su ja ir meksikiečių paveldo grožis. Paprasti šių dienų meistrai kaip ir senovės tlacuilos, arba raštininkai, gėrisi nuostabiuoju amate, kuris visiškai tinkamai vadinamas Meksikos papirusu.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mušamas pluoštas