Ko pasiekė reformatoriai?

NESĄŽININGAS verslas, šališkas įstatymų taikymas, socialinė neteisybė, bloga sveikatos priežiūra, nepakankamas mokyklinis lavinimas, pinigų viliojimas religijos vardu, aplinkos niokojimas — tai problemos, keliančios daugeliui nusivylimą. Dėl to žmonės reikalauja reformų.

Reformatorių atsiranda beveik kiekvienoje tautoje. Jie skatina daryti pokyčius tvarkingai, remiantis konstitucija. Paprastai jie nėra anarchistai ar revoliucionieriai: dauguma paiso įstatymų ir nesigriebia smurto. Kai kurie užima atsakingus postus ir gali inicijuoti permainas. Kiti bando spausti bei raginti valdžios atstovus to imtis.

Reformatoriai mėgina priversti visuomenę kitaip žvelgti į problemas. Jie ne vien protestuoja, bet ir siūlo, kaip pakeisti padėtį. Stengdamiesi atkreipti dėmesį į rūpimus klausimus, reformatoriai apeliuoja į žmones, rengia demonstracijas, skelbiasi per žiniasklaidą. Didžiulis apmaudas jiems — visuomenės abejingumas.

Reformatoriai seniau

Žmonijos istorija — vien reformos. Kaip rašoma Biblijoje, prieš beveik 2000 metų vienas kalbėtojas viešai pagyrė Judėjos provincijos, priklausančios Romai, valdytoją Feliksą: „Turime... daug  pagerinimų tautai, įvestų tavo rūpesčiu.“ (Apaštalų darbų 24:2) Maždaug prieš 500 metų iki Felikso graikų įstatymų leidėjas Solonas bandė reformomis pagerinti vargšų padėtį. Pasak leidinio The Encyclopædia Britannica, jis senovės Atėnuose „išnaikino visas skurdo piktžaizdes“.

Religijoje irgi būta reformų. Štai Martynas Liuteris mėgino reformuoti Romos katalikų bažnyčią ir nutiesė kelią protestantizmui.

Reformų mastai

Kartais reformatoriai imasi keisti visuomenės kasdienį gyvenimą. Kai kurie propaguoja visiškai naujus papročius. Toks buvo Lebensreform (gyvensenos reforma) judėjimas Vokietijoje pačioje XX amžiaus pradžioje. Vis labiau plėtojantis pramonei, gyvenimas tapo labai priklausomas nuo technikos, žmogaus vaidmuo sumenkėjo, todėl reformatoriai siūlė grįžti prie gamtos. Jie ragino mankštintis, poilsiauti gamtoje, gydytis natūraliomis priemonėmis ir vegetariškai maitintis.

Kiti reformatoriai viešina neteisybę ir spaudžia valdžias taisyti padėtį. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios aplinkosaugininkų grupės protestuoja prieš aplinkos niokojimą ir teršimą. Kai kurios iš jų tapo globalinėmis organizacijomis. Dėmesį į grėsmę aplinkai aktyvistai atkreipia ne vien demonstracijomis ir protestais. Jie duoda konkrečių pasiūlymų. Jų dėka buvo pakeisti įstatymai dėl nuodingų atliekų išmetimo į jūrą, banginių medžioklės ir kiti.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Antrasis Vatikano susirinkimas ėmėsi reformuoti Romos katalikų bažnyčią. O paskutiniame dešimtmetyje atsirado reformatorių iš katalikų pasauliečių tarpo. Jie, be kita ko, siūlė peržiūrėti celibato klausimą. Anglikonų reformatoriai pasiekė, kad į kunigų luomą jų Bažnyčioje būtų įšventinamos ir moterys.

Patenkinti ne visi

Kai kurios reformos buvo labai naudingos. Pavyzdžiui, Biblijoje minimi valdovai bei kiti žmonės, įgyvendinę svarbių pertvarkų. Jų rezultatas buvo dvasinė atgaiva, visuomenės atsinaujinimas bei Dievo pritarimas. (2 Karalių 22:3-20; 2 Metraščių 33:14-17; Nehemijo 8 ir 9 skyriai) Dabartiniais laikais vis daugiau dėmesio skiriama pagrindinėms laisvėms, piliečių bei žmogaus teisėms. Tai leidžia apsaugoti ir ginti niekinamas mažumas bei persekiojamus asmenis.

Tačiau įdiegtos reformos ne sykį pateikė staigmenų. XX amžiaus visuomenės veikėjas Džonas Gardneris pažymėjo: „Istorijos paradoksas tas, kad reformatoriai dažnai neįvertina savo reformų pasekmių.“ Apsvarstykime kelis pavyzdžius.

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje Europos Bendrija, siekdama išplėsti pievų bei nedirbamos žemės plotus, inicijavo žemės ūkio reformą. Nauja agrarinė politika leido Vokietijoje ir Italijoje pievomis paversti daugiau kaip 300000 hektarų ariamos žemės. Nepaisant gerų ketinimų, būta nenumatytos rizikos. „Nors taip manyta padidinti tokių plotų ekologinę vertę, šios priemonės gali turėti ir neigiamų pasekmių — paskatinti žmones atsisakyti tradicinio ūkio ir imtis netinkamos miškininkystės ar miško želdinimo“,  — teigiama Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programoje.

Dėl pagalbos vargingiesiems Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas pareiškė: „Visos pastangos padėti vargšams steigiant institucijas — žlunga. Šios paprastai kuriamos ir veikia įtakingųjų naudai... ‘Dideli žmonės’ linkę naudotis vietinėmis institucijomis savo pačių interesams.“

Kitas pavyzdys — feminisčių judėjimas, pakeitęs Vakaruose moterų gyvenimą: joms buvo suteikta teisė balsuoti, taip pat daugiau galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą bei siekti karjeros. Vis dėlto kai kurie tokio išsivadavimo rėmėjai sutinka, jog feminizmas, išsprendęs keletą problemų, pagimdė naujų. Rašytoja Suzan Van Skojok klausė: „Ar tikrai palengvinome moterų dalią? O gal, laiduodami joms lygybę darbo vietoje be tokių pat garantijų asmeniniame gyvenime, tik pasmerkėme kančioms?“

„Bedantės“ reformos

Kai kurie reformatoriai kaltinami siekiantys pokyčių vien dėl pokyčių. Frederikas Hesas, domėjęsis mokyklų reforma ir pavadinęs ją „bedante“, pažymėjo: „Tai, kad uolios pastangos neduoda rezultatų, lemia pati reformos esmė. Problemos lieka, nes pastangos tampa patrauklia pramoga ir iš tikrųjų apsunkina“ tas problemas, kurias turėjo spręsti. Hesas tęsia: „Kadangi kiekvienas režimas bando inicijuoti naujus pertvarkymus, po kelerių metų procesas kartojasi.“

Reformų idėjos kartais panaudojamos kitiems, net žalingiems, tikslams. Lebensreform judėjimas Vokietijoje paskatino sukurti eugenikos teoriją, kaip gerinti žmonių rasę parenkant tėvus, galinčius duoti tvirtesnių palikuonių. Radikalams šios žinios buvo dingstis paremti nacionalsocialistų ideologinius siekius išvesti superrasę.

Reformų rezultatais nusivilia net karšti jų šalininkai. JT generalinis sekretorius Kofis Ananas apgailestavo: „Visi žinome, kas blogai ir ką reikia daryti, bet dažnai negalime nieko imtis. Tai gniuždo. Kartais sekretoriatas, vadovaujamas generalinio sekretoriaus, gauna tam tikrą pavedimą,  bet lėšų jam įvykdyti nėra. Kai atsitinka nesuvokiami dalykai ir norime pabudinti pasaulio sąžinę, niekas neatsiliepia, nes praeityje yra nusivylę.“

Reformatoriai nėra mėgstami, mat atkreipdami dėmesį į jiems rūpimus klausimus sujaukia kitiems gyvenimą. „Reformų vykdytojas — tarsi dyglys kūne“, — laikraštyje Die Zeit teigia šiuolaikinės istorijos profesorius ir reformų ekspertas Jurgenas Roilekė. Nors dauguma reformatorių paiso įstatymų bei vengia smurto, kai kurie nesulaukdami greitos pažangos tampa nekantrūs. Tuomet reforma gali pagimdyti kovotojus, laužančius įstatymą.

 Ar plačios pastarųjų metų reformos padarė žmones labiau patenkintus savo būtimi? Vargu. Štai Vokietijoje surengtos apklausos duomenimis, patenkintų gyvenimu žmonių procentas iš esmės nepasikeitė per praėjusius 35 metus. O religija? Ar religinės reformos subūrė daugiau Dievo garbintojų? Ar religija dabar patrauklesnė? Ne. Faktai rodo, jog Vakarų šalių gyventojai vis labiau pasaulėja ir tradicinė religija mažai ką bedomina.

Ar Jėzus Kristus buvo reformatorius?

Kai kurių nuomone, buvo. Ar tai tiesa? Šis klausimas svarbus kiekvienam, norinčiam būti tikru Dievo tarnu, nes tarnauti Dievui — tai tiksliai sekti Kristaus pėdomis. (1 Petro 2:21)

Jėzus, be abejo, būtų sugebėjęs įvykdyti pertvarką. Kaip tobulas žmogus, jis galėjo praskinti kelią reikšmingiems pokyčiams bei naujovėms. Tačiau žygių prieš korumpuotus pareigūnus ar nesąžiningus prekiautojus neorganizavo. Nerengė demonstracijų prieš neteisybę, nors teismui iškraipius tiesą pats turėjo tapti nekalta auka. Kartais Jėzus neturėdavo „kur galvos priglausti“. Vis dėlto nepradėjo burti kovotojų grupės benamių teisėms ginti. „Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs“, — paaiškino jis kilus murmėjimui dėl lėšų panaudojimo. Jėzus nesikišo į pasaulio konfliktus. (Mato 8:20; 20:28; 26:11; Luko 12:13, 14; Jono 6:14, 15; 18:36)

Žinoma, skurdas, korupcija ir neteisybė Kristų žeidė. Kaip teigiama Biblijoje, jį labai slėgė liūdna žmonijos padėtis. (Morkaus 1:40, 41; 6:33, 34; 8:1, 2; Luko 7:13) Todėl jis nurodė unikalų sprendimą. Kokį? Kristus turėjo omenyje ne paprastą reformą, o visiškai kitokį žmonijos valdymą. Jo imsis dangiškoji Karalystė, įsteigta žmonijos Kūrėjo, Jehovos Dievo, ir vadovaujama Karaliaus Jėzaus Kristaus. Apie tai kitame straipsnyje.

[Anotacija 6 puslapyje]

„Istorijos paradoksas tas, kad reformatoriai dažnai neįvertina savo reformų pasekmių“ (Džonas Gardneris).

[Anotacija 7 puslapyje]

„Visi žinome, kas blogai ir ką reikia daryti, bet dažnai negalime nieko imtis. Tai gniuždo“ (JT generalinis sekretorius Kofis Ananas).

[Rėmelis/iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

„Saugodamas aplinką rizikavau gyvybe“

Hansas 48 metus atidavė jūrai. Daugiau kaip 35 iš jų pats vedė laivus. Karjeros pabaigoje dirbo kapitonu aplinkosaugos laive. Jis pasakoja:

„Visada maniau, kad žmonija turi tausoti aplinką ir su gamta elgtis pagarbiai. Todėl, gavęs pasiūlymą vesti aplinkosaugininkų laivą, nedvejodamas sutikau. Mūsų užduotis buvo kelti į viešumą aplinkai gresiančius pavojus. Rengdamiesi pirmajai kampanijai pasikvietėme žiniasklaidos atstovų, kad atkreiptų visuomenės dėmesį. Išplaukę ėmėmės veiksmų užkirsti kelią radioaktyvių atliekų bei toksinių medžiagų laidojimui jūroje. Kitoje kampanijoje bandėme sustabdyti ruonių ir jų jauniklių žudymą.

Šis darbas reikalavo drąsos. Saugodamas aplinką rizikavau gyvybe. Per vieną protesto akciją prisirakinęs prie inkaro nugrimzdau į dugną. Kitą sykį, kai guminiu greitaeigiu kateriu plaukėme šalia didelio laivo, kažkas sviedė į mus sunkią metalinę statinę. Kateris apsivertė, buvau sunkiai sužeistas.“

Hansas per laiką suprato, kad nors organizacijos ketinimai geri, šitaip rizikuodamas gyvybe mažai tepagelbės aplinkai. (Mokytojo 1:9) Palikęs aplinkosaugininkų grupę jis netrukus ėmė studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir vėliau pasikrikštijo. Šiandien Hansas — visalaikis Dievo tarnas. „Biblija suteikė man tikrą viltį, kad aplinka bus pasirūpinta — tai padarys Dievo įkurta Mesijo Karalystė.“

[Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

Ji kovojo už reformas

Sara (vardas pakeistas) gimė Azijoje praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio viduryje. Ji buvo dar paauglė, kai tėvynėje kilo revoliucija ir įsigalėjo naujas režimas, žadantis politines bei socialines reformas. Iš pradžių žmonės buvo patenkinti permainomis, bet po metų naujoji valdžia, kaip ir senoji, ėmė persekioti kitamanius. Didėjant visuomenės nusivylimui, Sara įsitraukė į organizuotą kovą prieš naująjį režimą. Ji pasakoja:

„Mūsų pasipriešinimo grupė rengdavo mitingus bei viešas protesto akcijas. Kai sostinės gatvėse klijavau plakatus ir dalijau reklaminius lapelius, pasirodė milicininkai. Mane sulaikė, bet paskui paleido. Kitiems grupės nariams baigėsi blogiau. Dvi mano draugės buvo suimtos ir nužudytos. Man grėsė pavojus, todėl tėvas ragino palikti šalį.“

Atsidūrusi Europoje Sara studijavo Bibliją ir tapo krikštyta Jehovos liudytoja. Šiandien ji — visalaikė skelbėja. Sara priduria:

„Troškau, kad įsivyrautų teisybė, būtų išspręstos socialinės problemos. Naujoji valdžia ketino įgyvendinti būtent šiuos tikslus, tačiau pasidarė tokia žiauri, jog užuot tesėjusi pažadus, ėmė spausti liaudį. Suvokiau, protestuotojų grupė, kuriai priklausiau, irgi negali pasiūlyti išeities. (Psalmyno 146:3, 4) Dabar žinau: išeitis iš visų žmonijos vargų — Dievo įkurta Mesijo Karalystė.“

[Iliustracija 7 puslapyje]

Berlyno siena griuvo 1989 metais

[Iliustracija 8 puslapyje]

Ar religinės reformos pritraukė daugiau Dievo garbintojų?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 5 puslapyje]

Viršuje dešinėje: U.S. Information Agency photo

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 7 puslapyje]

Kofis Ananas: UN/DPI photo by Evan Schneider (Feb97); fonas: WHO/OXFAM