Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Lenkijos nuostabiosios pakrantės kopos

Lenkijos nuostabiosios pakrantės kopos

Lenkijos nuostabiosios pakrantės kopos

Atsibuskite! bendradarbio Lenkijoje

LENKIJOS kaimo vietovės — tai sodri žaluma, gerai drėkinami laukai, pievos ir miškai. Bet ar žinote, kad šalis turi ir savitą kraštovaizdį su iškiliomis baltosiomis kopomis, kurios matomos net iš kosmoso? Šis dykumą primenantis Baltijos pajūrio lopinėlis, besidriekiantis 18 kilometrų, yra viena lankomiausių Slovinų nacionalinio parko vietų.

Kaip rašoma viename oficialiame informaciniame leidinyje, „jūra, ežerai, upės, kopos, miškai, durpynai ir pievos drauge sudaro įvairialypę mozaiką... Tiktai šiame žemės kampelyje kopos nusileidžia tiesiai į ežerus ir miškus“. Iš tikrųjų tai visoje Europoje unikalus regionas: baltos slenkančios kopos ir čia pat telkšantys seklūs ežerai.

Tie masyvūs balto ir gelsvo smėlio kauburiai — didžiausia mūsų žemyne, maždaug 500 hektarų, augmenijos nesutvirtintų kopų teritorija. Ne veltui Slovinų nacionalinio parko simbolis — baltas kiras virš gelsvų kopų ir vandens mėlynės.

Tiesa, parke daugiau pilkųjų kopų, bet jos ne tokios įspūdingos — senesnės už baltąsias, apaugusios žole bei medžiais. Šie ne tik formuoja dirvožemį, bet ir šaknimis sutvirtina smėlį, apsaugo jį nuo tiesioginio orų poveikio. Viena pilkoji kopa — Čolpino — itin išsiskiria aukščiu (55 metrai).

Daugelis lankytojų, ypač išvydę didžiules slenkančias baltąsias kopas, klausia: „Iš kur visas tas smėlis? Kodėl šiame palyginti mažame Baltijos pakrantės lopinėlyje jo tiek daug?“

Kaip kopos susidarė

Nors tyrinėtojai tiksliai atsakyti negali, manoma, jog be žmogaus įsikišimo čia neapsieita. Mokslininkai prie tokios išvados priėjo tyrinėdami žiedadulkes, išlikusias įvairiuose parko dirvožemio sluoksniuose, vadinamajame „fosiliniame dirvožemyje“. Jie nustatė, kad dabartinės kopos kadaise buvo gausiai apaugusios miškais. Pirmiausia čia kerojo ąžuolai. Kodėl kraštovaizdis taip pasikeitė?

Manoma, jog prieš mūsų erą daug pakrantės miškų sunaikino tiesiog katastrofiški gaisrai, sukelti ten įsikūrusių genčių. „Tada smėlynai, kuriuos anksčiau sulaikydavo medžiai, pajudėjo pirmą kartą“, — rašoma knygoje „Slovinų nacionalinis parkas“. Tačiau, sprendžiant iš aptiktų žiedadulkių, ilgainiui ten užaugo kitas miškas, pirmiau bukmedžių, vėliau pušų.

Bet viduramžiais dėl nežinomos priežasties kopos ėmė slinkti vėl. XVI amžiuje jos net pasikėsino į seną Lebos miestą. Žmonės pastatė naują, toliau nuo grėsmingos zonos, bet jų pastangos situaciją tik pablogino. Knygoje „Slovinų nacionalinis parkas“ rašoma: „Statant miestą bei uostą buvo iškirsta daugybė medžių, tačiau, regis, niekas nesuprato, kokie bus padariniai.“ Dėl miško ruošos „kopos ėmė slinkti anksčiau neregėtais tempais“, — toliau aiškinama minėtame šaltinyje. Pasistūmėdami nuo 3 iki 10 metrų per metus lakieji smėlynai užpustė kaimus, laukus, pievas ir net miškus.

kur smėlis?

Taigi kraštovaizdžio pokyčiams galėjo turėti įtakos žmonių veikla, bet smėlio jie nesuvežė. Tad iš kur jis atsirado? Ar procesas tęsiasi? Tai žinodami galėtume spėti ir apie parko ateitį.

Tyrinėtojai mano, jog dalį čia susikaupusio smėlio į jūrą atplukdė upės. Nemažai jo turbūt susidaro ir dėl nuolat bangų skalaujamo kranto abrazijos. Pavyzdžiui, viename Baltijos pakrantės ruože bangavimo kryptis su kranto linija sudaro 45 laipsnių kampą. Vanduo lėtai ardo uolieną, o išplautą smėlį nugramzdina į jūros dugną.

Nors vyksmas nėra iki galo ištirtas, aišku, kad srovės ir bangos, darbuodamosi išvien, tą smėlį neša atgal ir jis kaupiasi palei kranto liniją sudarydamas didelius rumbus bei seklumas. Galiausiai smėlis ir visai išplaunamas į krantą, saulė jį išdžiovina, o vėjas gena tolyn, supustydamas kalvelių virtines. Vėjui vis nešiojant smiltis nuo vienos virtinės ant kitos, iškilumos didėja, — taip formuojasi baltosios kopos.

Ežerai „dykumoje“

Vis dėlto Slovinų nacionalinis parkas tikrai nėra dykuma be gyvybės. Priešingai — tai puikus augalijos ir gyvūnijos prieglobstis, kuriame gausu vandens. Kopos ir pakrantė užima tik maždaug 5 procentus parko teritorijos, o upės, ežerai bei upeliai — apie 55.

Didžiausias ežeras — Lebos. Jo plotas — 71 kvadratinis kilometras, giliausia vieta — 6 metrai. Į jį įteka Leba — didžiausia parko upė. Antras pagal dydį — Gardno ežeras. Jį savo vandeniu maitina Lupava. Kadangi gruntas čia smėlėtas ir netvirtas, abiejų ežerų krantų linijos nuolat kinta.

Augalijos ir gyvūnijos prieglobstis

Tris pagrindinius parko arealus — kopų, viržynų ir pušynų — paįvairina ežerai, upės bei upeliai. Šioje kontrastiškoje aplinkoje veša beveik 900 rūšių induočių, tarp jų orchidėjos. Vienas ištvermingiausių ir ekologiniu požiūriu vertingiausių augalų — europinė pajūrio žolė, smiltyninė smiltlendrė. Paprastai kopose ji įsiveisia pirmoji. Žvynuoti šakniastiebiai išsikeroja 13 metrų spinduliu ir išleidžia daugybę kuokštinių atžalų. Taip pajūrio žolė pamažu sutvirtina kopas, o tada jau gali įleisti šaknis ir kiti augalai.

Kadangi per Slovinų nacionalinį parką eina paukščių migracijos kelias, jų čia knibždėte knibžda. Kai kurie parke gyvena nuolat, o praskrendantys randa laikiną prieglobstį — iš viso suskaičiuojama maždaug 260 rūšių; tai yra apie 70 procentų Lenkijoje sutinkamų sparnuočių rūšių. Čia pamatysite vandens paukščių — rudagalvių kirų, upinių žuvėdrų, ausytųjų kragų, didžiųjų ančių, gulbių, taip pat didžiųjų dančiasnapių — šiuos antinius paukščius lengva atpažinti iš smailo kuodo. Yra didžiųjų apuokų, jūrinių bei kilniųjų erelių, mažųjų erelių rėksnių, kranklių. Jei esate pastabus ir mokate tyliai vaikščioti, galbūt išvysite ir kai kuriuos parke gyvenančius žinduolius, pavyzdžiui, taurųjį elnią, stirną, šerną, kiškį ar lapei giminingą usūrinį šunį.

Keliauninkų rojus

Keliauti po parką leidžiama tik pėsčiomis. Čia įrengta 140 kilometrų takų. Jais galima pasiekti kiekvieną arealą: spygliuočių miškų; pilkųjų kopų, pievų, viržynų ir pelkių; ežerų su apžvalgos aikštelėmis ir stebėjimo bokšteliais; baltųjų kopų bei palei pačią pakrantę besidriekiančių kopų ir galiausiai balto smėlio paplūdimius, nusitęsusius daugybę kilometrų.

Kas atvyksta į parką rudenį arba žiemą, pamato ypatingą vaizdą. Stiprus vėjas nuo kopų gūbrių kelia smėlio sūkurius, todėl jos būna panašios į pasišiaušusias jūros bangų keteras. Tuomet sakoma, jog kopos rūksta. Įspūdingą reginį lydi gaudesys. Milijonams smilčių smarkiai trinantis kopos ima gausti.

Dėl stebinančios gamtos turtų įvairovės kasmet parką aplanko daugiau kaip 800000 žmonių. Be abejo, daugelis jų nori pabėgti nuo miesto triukšmo bei grūsties, atgauti jėgas. Todėl ieško miškų tylumos, raminamos bangų mūšos, vienišo kiro klyksmo.

[Rėmelis/žemėlapis 19 puslapyje]

Slovinų nacionalinis parkas

Šis parkas įsikūręs Lenkijos pajūrio centrinėje dalyje, tarp Lebos ir Rovio miestų. Slovinų vardu pavadintas todėl, kad beveik iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos toje teritorijoje gyveno slaviška kašubų gentis — slovinai. Parkas iškilmingai atidarytas 1967-aisiais, o nuo 1977-ųjų turi Pasaulinio biosferos draustinio statusą. Plotas — 18618 hektarų; daugiau nei pusę užima vandens telkiniai. Likusi dalis: miškai (25 procentai), paplūdimys ir kopos (5 procentai), pelkės bei viržynai (8 procentai), pievos ir ganyklos (8 procentai).

[Žemėlapis]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

BALTIJOS JŪRA

RUSIJA

LENKIJA

SLOVINŲ NACIONALINIS PARKAS

VOKIETIJA

ČEKIJA

SLOVAKIJA

[Iliustracija 16 puslapyje]

Kai stiprus vėjas kelia smėlio sūkurius, sakoma, jog kopos rūksta

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Upinė žuvėdra

[Šaltinio nuoroda]

Photo by Chukchi Imuruk, National Park Service

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Kopos vasarą

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kopos žiemą

[Iliustracija 18 puslapyje]

Lebos ežeras

[Iliustracija 18 puslapyje]

Didieji dančiasnapiai

[Iliustracija 18 puslapyje]

Europinė pakrančių žolė

[Iliustracija 18 puslapyje]

Unikalūs smėlio dariniai

[Iliustracija 18 puslapyje]

Stirna