Kodėl žmonės bučiuoja Blarnio akmenį?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AIRIJOJE

PASAKOJAMA, kad sykį pas Anglijos karalienę Elžbietą I atvykęs vyras su bloga žinia nuo vieno airių valdovo. Stovėdamas jos akivaizdoje jis drebėjo laukdamas pykčio protrūkio. Netikėtai karalienė nusikvatojo ir sušuko: „Tai Blarnis! Viena sako, kita galvoja!“ Įtampa iškart atslūgo.

Tikriausiai toji 1558—1603 metais valdžiusi karalienė nė nenumanė, kad jos žodžiai padės pamatą keistam airių papročiui — bučiuoti vadinamąjį Blarnio akmenį. Šitas neįprastas ritualas į Blarnio miestelį, įsikūrusį už kelių kilometrų į šiaurę nuo Korko miesto, kasmet sutraukia tūkstančius žmonių. Jie bučiuoja akmenį, nes mano gausią iškalbos dovaną.

Kokios šio tikėjimo ištakos? Kaip gimė minėtas paprotys? Kad tai sužinotume, turime patyrinėti beveik tūkstantmečio senumo įvykius.

Ilgaamžė pilis

Dešimtajame amžiuje iškilusi Blarnio pilis tebuvo nedidelė medinė tvirtovė. Ilgainiui ją pakeitė akmeninė. Iki XV šimtmečio vidurio Makarčių šeima pilį pavertė sutvirtintu miesteliu. Tai buvo stipriausia tvirtovė toje Airijos dalyje. Daugelio akmeninių sienų storis — kone 6 metrai.

Šeimos galva Kormakas Makartis, gyvenęs 1411—1494 metais, norėjo palikti apie save atminimą. Todėl parinkęs didelį klinties akmenį iškalė jame lotyniškus žodžius, kurie reiškė: „Kormakas Makartis Galingasis pastatė mane 1446 mūsų Viešpaties metais.“ Darbininkai akmenį įmūrijo aukštai Blarnio pilies bokšte. Iš pradžių jis tebuvo paprastas paminklinis akmuo. Ir tik po daugiau kaip šimto metų pradėtas sieti su iškalbingumu.

Blarnis ir iškalba

Nors įžangoje pateiktas pasakojimas gali būti išgalvotas, jis visai įtikimas. Karalienė Elžbieta norėjo, kad airių valdovai būtų ištikimi Anglijos monarchijai. Makarčių šeima, surinkusi tūkstantį kareivių, parėmė karalienę bent viename mūšyje. Tad ji nė neabejojo, kad kraštą valdantį Makarčių šeimos galvą, Kormaką Makdermodą Makartį, pavyks įtikinti visiškai pasiduoti jos valion.

Karalienė Elžbieta negalėjo vesti derybų pati, tad įpareigojo atstovą. Šis siuntė pareigūnus įkalbėti Makartį prisiekti ištikimybę karalienei. Juos, kaip rašoma knygoje The Blarney Stone, valdovas pasveikino „ilga, įspūdinga, meilikaujančia  kalba, žadančia daug, bet nieko konkretaus“.

Pasakojama, kad galiausiai pasikalbėti su Makarčiu nuvyko pats karalienės atstovas. Paskui parkeliavo į Angliją asmeniškai pranešti valdovei derybų rezultatų. Jis suprato, jog žinia ją suerzins: Makartis vėl „meldęs daugiau laiko“ pasikalbėti su patarėjais.

Tačiau, kaip aprašyta įžangoje, karalienė sureagavo linksmai ir net davė pasiūlymą dėl pačios sugalvoto žodžio. „Reikėtų šį žodį [angl. „blarney“] pasiūlyti ponui Šekspyrui! Tikrai praverstų“, — pasakė ji. * Tad jei pasakojimas tikras, žodis „blarney“ (tariama blani) nuo karalienės Elžbietos laikų pradėtas vartoti gražbylystei, meilikavimui ar begėdiškai įžūliam melui nusakyti.

Šiaip ar taip, iki 1789-ųjų paprotys bučiuoti Blarnio akmenį įsigalėjo. Tačiau kiekvienam mėginančiam tai padaryti reikėjo drąsos, nes prieiti prie įmūryto pilies sienoje akmens buvo labai sunku. Tad atnaujinant pilį akmuo buvo perkeltas į dabartinę, lengviau pasiekiamą vietą. Vėliau tvirtovės šeimininkai Makarčio akmenį pakeitė kitu, iškalę savo įrašą.

Apsilankome pilyje

Neseniai nuvykome į tą pilį. Į akis iš karto krenta aukštas bokštas, kuriame ir yra garsusis Blarnio akmuo. Įėjome vidun ir užlipome akmeniniais gerokai nuzulintais sraigtiniais laiptais. Praėjome pro mažas, siauras duris. Blarnio akmuo buvo kaip tik priešais esančioje sienoje.

Prisiartinome pažiūrėti, kaip akmenį bučiuoja viena moteris. Ji turėjo atsigulti ant nugaros taip, kad galva ir pečiai pakibtų virš maždaug trijų metrų ilgio ir metro pločio plyšio. „Jums nieko neatsitiks, — ramino pilies darbuotojas. — Pro plyšį neiškrisite, nes po juo pritvirtintos grotos. Be to, aš jus tvirtai laikau.“

Moteris įsitvėrė dviejų geležinių strypų, pritaisytų prie sienos virš akmens. Paskui žemyn galva pradėjo leistis vis giliau į plyšį, kol galvos visai nebesimatė. Labai pamažu moteris artėjo prie akmens. Žvilgtelėję pro jos petį pamatėme, kad iki žemės kokie 25 metrai!

Moteris greit pakštelėjo į akmenį ir pradėjo keltis į viršų stverdamasi už strypų. Pilies darbuotojo padedama ji sugebėjo atsisėsti, o paskui ir atsistoti. Dabar užsiimti akrobatika gali kitas nuotykių ieškotojas!

Akmuo mums pasirodė visai praradęs spalvą. Darbuotojas paaiškino: „Akmuo taip atrodo todėl, kad per daugelį metų jį yra bučiavę minios žmonių. Bet nebijokite — jis švarus, nes plauname keturis penkis kartus per dieną!“

Prie akmens jau rikiavosi eilė. Mes patys neketinome jo bučiuoti, nes paprotys atrodo persmelktas prietarų, melo ir galbūt spiritizmo. Įdomu — kita istorija byloja, jog šis paprotys atsirado, kai senutė suteikė stebuklingą iškalbos dovaną karaliui, ištraukusiam ją iš vandens. Tad, užuot prisidėję prie kitų, pakalbinome moterį, ką tik pabučiavusią akmenį, ir paklausėme, ar ji išties tiki gavusi iškalbos dovaną.

„Žinoma, ne!“ — tarė moteris. Pasirodo, tai tebuvo pramoga, o apie papročio reikšmę ji turbūt nė nesusimąstė. Tikriausiai, kaip ir daugelis tos istorinės vietos lankytojų, paprasčiausiai norėjo pasipasakoti draugams, kad ir ji bučiavusi Blarnio akmenį.

[Išnaša]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Blarnio pilies bokštas