Kodėl reikia vilties?

KAS būtų pasikeitę, jei Danielis, apie kurį pasakojome pirmesnio straipsnio pradžioje, nebūtų praradęs vilties? Ar jis būtų įveikęs vėžį? Ar tebegyventų ir šiandien? To tvirtinti turbūt neišdrįstų net labiausiai tikintys vilties galia. Todėl peršasi svarbi išvada: vilties nereikia pervertinti. Ji nėra vaistas nuo visų ligų.

Duodamas interviu radijo ir televizijos laidų kompanijai CBS, dr. Neitanas Černis perspėjo apie pavojų, iškylantį, kai sunkūs ligoniai per daug skatinami pasitikėti vilties galia: „Yra pasitaikę atvejų, kai vyrai piktai priekaištavo žmonoms, kad šios nepakankamai medituoja, nėra nusiteikusios optimistiškai.“ Dr. Černis tęsė: „Šitaip mąstant sukuriama iliuzija, kad ligą įmanoma kontroliuoti. Asmens sveikatai blogėjant, kai kam gali atrodyti, jog jis nesugebėjo kovoti su augliu, bet tai neteisingas požiūris.“

Iš tikrųjų tie, kurie stengiasi įveikti mirtiną ligą, stoja į sekinančią, įtemptą kovą. Versti, kad ir taip sunkios naštos slegiamas žmogus jaustųsi kaltas, jo artimiesiems tikrai nedera. Tad gal viltis nieko gero neduoda?

Anaiptol. Pavyzdžiui, tas pats gydytojas specializuojasi paliatyvaus gydymo srityje. Tai medicininė priežiūra, kai dėmesys sutelkiamas ne į tiesioginį ligos gydymą ir net ne į gyvenimo trukmės prailginimą, o stengiamasi pacientui pagelbėti lengviau ir maloniau nugyventi likusį laiką. Tos srities specialistai tvirtai įsitikinę, kad toks rūpinimasis reikalingas, nes net labai sunkiam ligoniui padeda jaustis laimingesniam. O juk būtent viltis ir neleidžia prarasti džiaugsmo. Ir tai dar ne viskas — ji gali kur kas daugiau.

Vilties svarba

„Viltis — galingas vaistas“, — tvirtina medicinos žurnalistas dr. V. Gifordas-Džonsas. Jis apžvelgė daug  mokslinių darbų, kuriuose nagrinėta emocinės paramos nauda mirtiniems ligoniams. Daroma prielaida, kad tokia pagalba padeda žmonėms išlaikyti viltį ir teigiamesnį požiūrį. Vieno 1989 metais atlikto tyrimo duomenimis, tokią paramą turėję ligoniai išgyveno ilgiau, bet naujausios mokslininkų išvados šiuo klausimu mažiau įtikinamos. Vis dėlto nustatyta, jog emociškai palaikomi pacientai būna ne taip prislėgti ir patiria mažesnius skausmus nei tie, kas tokios paramos neturi.

Pamąstykime apie kitą tyrimą, kuriuo buvo bandoma nustatyti optimizmo ir pesimizmo įtaką širdies vainikinės arterijos ligos vystymuisi. Įvertinus daugiau kaip 1300 vyrų požiūrį į gyvenimą, jie buvo suskirstyti į optimistus ir pesimistus. Po dešimties metų paaiškėjo, kad per 12 procentų tų vyrų serga vienokia ar kitokia širdies vainikinės arterijos ligos forma. Visoje grupėje pesimistų buvo beveik dvigubai daugiau nei optimistų. Harvardo sveikatos apsaugos mokyklos sveikatos ir socialinio elgesio profesoriaus asistentė Laura Kubzanski aiškina: „Dauguma liudijimų, kad ‘teigiama mąstysena’ naudinga sveikatai, nėra pagrįsti. Tačiau šis tyrimas — pirmasis, kuris medicininiais faktais įrodė, jog širdies ligų atveju toks požiūris teisingas.“

Kai kurios analizės patvirtina, kad žmonės, kurie mano esą silpnos sveikatos, po operacijos iš tikrųjų sveiksta lėčiau nei tie, kurie įsitikinę, kad jų sveikata labai gera. Su optimizmu siejamas net ilgaamžiškumas! Vienas tyrimas parodė, kaip teigiamas ir neigiamas požiūris į senėjimą veikia pagyvenusius žmones. Kurį laiką stebėję (kompiuterio ekrane) šmėžuojančius užrašus apie tai, kad senstant įgyjama daugiau išminties bei patirties, pagyvenusieji ėmė vaikščioti tvirčiau ir energingiau. Išties jų būklė  pagerėjo tiek, kiek būtų galima pasiekti per 12 savaičių fizinės mankštos!

Kodėl tam tikros emocijos — viltis, optimizmas bei teigiamas požiūris, regis, taip palankiai veikia sveikatą? Galbūt konkrečiai atsakyti į šį klausimą mokslininkams ir gydytojams dar trūksta žinių — tiek apie žmogaus psichiką, tiek apie patį organizmą. Tačiau tą temą gvildenantys specialistai yra susidarę pagrįstą nuomonę. Pavyzdžiui, vienas neurologijos profesorius teigia: „Būti laimingam ir turėti vilčių malonu. Laimė yra nuostabi būsena, kai beveik nejaučiama įtampos ir organizmas tiesiog klesti. Tai dar viena priemonė, kuria pasinaudodami žmonės gali padėti sau, kad būtų sveikesni.“

Tokia mintis gali pasirodyti nauja kai kuriems gydytojams, psichologams bei mokslininkams, bet tik ne Šventąjį Raštą studijuojantiems žmonėms. Prieš beveik 3000 metų išmintingąjį karalių Saliamoną Dievas įkvėpė užrašyti: „Linksma širdis — geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus.“ (Patarlių 17:22) Atkreipkite dėmesį — esame skatinami turėti nuosaikų požiūrį. Šioje eilutėje nesakoma, kad linksma širdis išgydys bet kurią negalią, tik tvirtinama, jog tai — „geras vaistas“.

Iš tikrųjų derėtų paklausti: ‘Jei viltis — vaistas, kodėl gydytojai jo neprirašo?’ Be to, reikia pasakyti, jog viltį verta puoselėti ne tik dėl geresnės sveikatos.

Optimizmo ir pesimizmo įtaka mūsų gyvenime

Specialistai nustatė, kad optimistams teigiamas požiūris labai padeda visur. Jiems geriau sekasi mokykloje, darbe ir net sporte. Štai ką parodė vienas tyrimas, atliktas su grupe lengvaatlečių moterų. Treneriai pateikė išsamų jų sportinių sugebėjimų įvertinimą. Buvo apklaustos ir pačios moterys bei kruopščiai įvertintos jų viltys. Pasirodė, jog sportinių rezultatų prognozės, sudarytos atsižvelgiant į moterų nusiteikimą, buvo daug tikslesnės nei pagrįstos visais trenerių statistiniais įvertinimais. Kodėl viltis turi tiek galios?

Daug kas paaiškėja tyrinėjant optimizmui priešingą reiškinį — pesimizmą. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio eksperimentai atskleidė kai ką nelaukto apie gyvūnų elgesį. Tyrinėtojai tai pavadino „įgytu bejėgiškumu“. Jie nustatė, jog panašus sindromas būdingas ir žmonėms. Štai vienas pavyzdys. Testą atliekantys asmenys buvo priversti klausytis nemalonaus garso. Jiems paaiškinta, kad jį galima išjungti tam tikra eilės tvarka paspaudžiant mygtukus. Žmonės garsą išjungė.

Kitai grupei buvo paaiškinta tas pats, tačiau spaudžiant mygtukus garsas neišsijungė. Kaip galbūt ir numanote, daugelis iš antrosios grupės pasijuto bejėgiai. Vėliau atlikdami testus jie iš viso nesiryžo imtis veiksmų. Mat buvo įsitikinę, jog vis tiek nieko nepakeis. Tačiau optimistai, net būdami antroje grupėje, tokioms mintims nepasidavė.

Dr. Martinas Seligmanas, padėjęs parengti kai kuriuos iš tų pirmųjų eksperimentų, vėliau buvo paskatintas ir toliau užsiimti optimizmo bei pesimizmo tyrimu. Kruopščiai išanalizavęs mąstyseną žmonių, turėjusių polinkį jaustis bejėgiais, jis priėjo prie išvados, kad tai kliudo kasdienei veiklai ar net pasmerkia visiškam neveiklumui. Seligmanas pesimistinio mąstymo poveikį apibendrina taip: „Per dvidešimt penkerius tyrinėjimų metus įsitikinau, kad nuolat manydami, — o pesimistams tai būdinga, — jog mums tiesiog nesiseka ir taip bus visuomet, kad ir ko imtumės, nesėkmę patirsime daug dažniau nei tikėdami priešingai.“

Kaip minėjome anksčiau, galbūt tokios išvados kam nors atrodo naujos, bet jos gerai žinomos tyrinėjantiems Šventąjį Raštą. Atkreipkite dėmesį į patarlę: „Jei, nustojęs drąsos, nusimeni suspaudimo dieną, tai tavo stiprumas sumažėja.“ (Patarlių 24:10, Skv) Taigi Biblijoje aiškiai sakoma, jog nusivylimas ir negatyvios mintys išsekins jėgas. Kaip tad įveikti pesimizmą ir įgyti daugiau optimizmo bei vilties?

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Viltis daug duoda