Avarinis tūpimas

PAPASAKOJO CEZARIS MUNJOSAS

Maloniai praleidęs atostogas su šeimyniškiais Monterėjuje, ruošiausi grįžti į Jehovos liudytojų filialą Meksike, kur ir tarnauju. Buvo sekmadienis, 2002-ųjų gruodžio 1-oji. Sėdau į lėktuvą, reiso Nr. 190, ir lygiai septintą vakaro pakilome.

 PER mažiau kaip pusantros valandos ramiai atskridę, pradėjome leistis. Tik staiga lėktuvas vėl šoktelėjo ir visi krūptelėjome nuo baisaus džeržgesio iš apačios. Kapitonas pranešė, jog neatsidaro važiuoklės užsklanda. Užsikirto! Persigandę vieni keleiviai ėmė verkti, kiti — garsiai melstis. Svarsčiau, kuo viskas baigsis.

Kapitonas paaiškino, kad važiuoklės užsklandą turės „atkratyti“. Maždaug valandą skraidėme virš Meksiko, ir lėktuvą visaip šokdino — aukštyn, žemyn, tai į vieną, tai į kitą šoną. Jokiame atrakcione tokio kratymo nesu patyręs. Taip, čia buvo menki juokai! Paskui kapitonas vėl prabilo: „Deja, užsklanda neatsidaro. Lieka vienintelė galimybė — avarinis tūpimas be važiuoklės.“ Nerimastingai susižvalgėme. Supratome, ką tai gali reikšti.

Mus instruktavo, kaip pasiruošti avariniam tūpimui. Nusiavėme batus, nusiėmėme visa, kas galėtų sužeisti, įsitaisėme nurodyta poza. Buvau beveik tikras, kad lėktuvas trenksis į taką ir suduš! Bet pasimeldžiau Jehovai Dievui ir nusiraminau. (Filipiečiams 4:6, 7)

Sakoma, kad, pajutus mirties dvelksmą, prieš akis prabėga visas gyvenimas. Žmogus galvoja: o kad būčiau padaręs tą ar aną! Aš gailėjausi nepakalbėjęs apie Karalystę su šalia sėdinčia mergina ir nusprendžiau, kad jei liksiu gyvas, niekad nepraleisiu progų paliudyti. Greit permąsčiau, ar tarnauju Jehovai visomis išgalėmis.

Lėktuvui leidžiantis, mačiau gaisrines, greitosios pagalbos automobilius, būrį žmonių. Į tūpimo taką orlaivis plojosi liemeniu ir nučiuožė pirmyn. Nuo metalo trinties pasipylė kibirkštys. Abipus tako gaisrinės paleido vėsinančias čiurkšles.

Po keleto baisių akimirkų lėktuvas sustojo. Visi su palengvėjimu atsikvėpėme ir pratrūkome ploti, — taip džiaugėmės, kad pilotas susidorojo su avarine situacija! Paskui buvo liepta nedelsiant evakuotis. Šokome prie durų ir stačiais šliaužtais nušliuožėme ant žolės.

Stovėdamas atokiau ir dar tebekrūpčiodamas nuo patirto išgąsčio, žiūrėjau į lėktuvą, skersą sukniubusį ant tako. Laimei, tiktai keletas susižeidė, ir nesmarkiai. Čia pat greitosios pagalbos automobiliuose emociškai sukrėstus keleivius ramino.

Tą vakarą ketinau parsirasti namo apie devynias, bet keturiom valandom pasivėlinau. Vis dėlto džiaugiausi likęs gyvas! Šis atsitikimas paskatino rimtai susimąstyti. Įsitikinau, koks trapus žmogaus būvis. Juk vos per kelias akimirkas gali viską prarasti. O kai jau gresia mirtis, nieko gyvenime nebepakeisi ir nebespėsi užsitarnauti Dievo akyse geresnio vardo. Dabar kur kas labiau vertinu savo turimas galimybes, — stengiuosi neleisti gyvenimo tuščiai ir Dievo Jehovos tarnyboje kasdien nuveikti ką nors reikšminga. (Psalmyno 90:12)