Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Dėmesio! Augalai žudikai!

Dėmesio! Augalai žudikai!

Dėmesio! Augalai žudikai!

Atsibuskite! bendradarbio Britanijoje

ĮPRASTA, kad gyvūnai minta augalais. Bet ar teko girdėti, kad esama augalų, kurie maitinasi gyviais? Pasirodo, tokių vabzdžiaėdžių yra apie 550 rūšių ir vis dar atrandama naujų. Šiaip jau tie keisti augalai angliavandenius gaminasi per fotosintezę. Bet jei dirvožemis skurdus, jiems pritrūksta būtiniausių maisto medžiagų, pavyzdžiui, nitratų; tuomet vabzdžiai yra svarbus maisto papildas.

Kiekvienos rūšies augalai grobį gaudo savaip. Vieni turi užsidarančius spąstus, kiti vilioja aukas į slidžias „vilkduobes“ arba ant lipnių paviršių, iš kur nebeištrūksi. Susipažinkime su vabzdžiaėdžiais augalais iš arčiau.

Spąstai užsidaro

Turbūt žinomiausias vabzdžiaėdis augalas — maždaug 30 centimetrų aukščio musėkautas. Jis auga pelkynuose. Šiaurės bei Pietų Karolinos valstijose (JAV) aptinkami musėkautai turi žvilgančius, ryškiaspalvius lapus su nektarą išskiriančiomis liaukomis palei kraštus. Tokiai pagundai vabzdžiai neatsispiria! Būtent čia ir slypi pavojus, nes abi musėkauto dviskilčio lapo pusės ties viduriu turi po trejetą į dirgiklius reaguojančių plaukelių. Kai neapdairus vabzdys prie jų prisiliečia, lapas susiglaudžia. Jo pakraščiuose styrantys dygliai susijungia tarsi plieniniai gniaužtai ir auka nebegali ištrūkti.

Jeigu į spąstus pakliūva, tarkim, vėjo įnešta sausa šakelė, lapas po kelių dienų ją paleidžia. Bet kai jo jutimo organai aptinka azotinių medžiagų, išsiskiria fermentai ir belaisvio kūną suskaido taip, kad augalas galėtų pasisavinti maisto medžiagas. Procesas trunka nuo 10 iki 35 dienų, nelygu grobio dydis.

Įdomu, kad dirgikliui, pavyzdžiui, lietaus lašui, palietus tik vieną plaukelį spąstai neužsidaro. Augalas sureaguoja tiktai tada, kai — net ir po 20 sekundžių — paliečiamas antras arba dar ir trečias plaukelis. Kaip greit spąstai užsiveria, priklauso nuo temperatūros ir saulės šviesos. Tam tikromis sąlygomis užtenka trisdešimtosios sekundės dalies.

Kai kurie augalai tai daro dar greičiau už musėkautą. Štai kad ir vandens augalas skendenis. Vandenyje panirusių jo lapų atskiri lapeliai yra virtę pūslytėmis su užsiveriančia anga ir keliais ilgais plaukeliais. Juos užkliudžius smulkiam organizmui, pavyzdžiui, dafnijai, anga atsidaro. Kadangi pūslelėje vandens slėgis yra žemesnis nei išorėje, grobis įsiurbiamas ir anga užsiveria. Viskas įvyksta per trisdešimtpenktąją sekundės dalį!

Slidūs žabangai

Vieni didžiausių vabzdžiaėdžių — ąsoteniai. Pietryčių Azijoje vijokliniai šios genties augalai pasiekia net medžių viršūnes. Į jų ąsočius, kuriuose telpa iki dviejų litrų skysčio, gali pakliūti varlės dydžio gyvis, sakoma, net žiurkė. Kaip tie žabangai veikia?

Kiekvienas ąsotenio lapas primena ąsotį su dangčiu, kuris saugo nuo lietaus. Auką privilioja ryški ąsočio spalva ir gausybė nektaro. Ąsočio kraštai slidūs, tad mėgindamas pasiekti nektarą vabzdys paslysta ir nučiuožia į dugne esantį skystį. Lapo viduje žemyn augantys plaukeliai nebeleidžia ištrūkti. Be to, kai kurių vabzdžiaėdžių nektaras turi narkotinių medžiagų, kurios grobį apsvaigina.

Kalifornijos bei Oregono valstijose (JAV) kalnuose auga įspūdinga saracėnija, vadinama kobra. Jos ąsotis primena kobrą, pasirengusią įkirsti. Į ąsotį patekęs vabzdys jo gilumoje mato šviesą, kuri, kaip atrodo, sklinda pro mažus langelius. Norėdamas išsigelbėti skrenda jų link, — bet veltui. Netekęs jėgų krenta į dugne esantį skystį ir nuskęsta.

Kuo šie augalai naudingi

Lipnūs tuklių lapai masina grybinius uodus ir šiltadaržinius baltasparnius — šiltadaržio bei kambarinių augalų kenkėjus. Dirbtiniai musgaudžiai taip pat veiksmingi, tačiau prie jų prilimpa ir bitės ar žiedmusės. Tuklės pranašesnės: jos gaudo tik smulkius kenkėjus.

Sodininkai vis labiau pamėgsta Šiaurės Amerikos saracėnijas. Jas nesunku auginti, o nuostabūs žiedai bei dailūs lapai gerai dera prie kitų augalų. Be to, sunaikina daugybę musių. Iš tikrųjų kiekvienas lapų kuokštas per sezoną jų pagauna tūkstančius. Bitėms pavojaus nėra, nes, atrodo, saracėnija jų nevilioja. Tačiau kaip vabzdžiai apdulkina žiedus ir nepatenka į spąstus? Taip yra todėl, kad augalui žydint ąsočiai dar tik auga. Jiems subrendus žiedai jau būna nuvytę ir juos apdulkinantys vabzdžiai skraido kitur.

Nereiklus augalas, pakeliantis didelius temperatūros svyravimus, yra Australijos saulašarė. „Tai idealus augalas tiems, kam uodai trukdo vakare sėdėti lauke, — sako apželdinimu ir aplinkosauga Londone besirūpinančio Valvorto mokymo centro vabzdžiaėdžių augalų specialistas Krisas Hitas. — Pasodinkite jį pakabinamame vazone ir žvilgantys lipnaus skysčio lašeliai patrauks uodus.“ Kiekvieną prie lapo prisilietusį vabzdį pagriebia ir prispaudžia lipnūs į vidų lenkti augalo plaukeliai.

Plėšrieji augalai saugotini

Deja, daugelio vabzdžiaėdžių augalų arealai nyksta dėl žmonių ūkinės veiklos. Pavyzdžiui, Pietryčių Azijoje ąsotenių mažėja dėl žemdirbystės plėtojimo kertant ir deginant miškus. Kitur sausinamos pelkės. Todėl šių augalų rūšys jau nyksta. *

Ar norėtumėte pats auginti vabzdžiaėdį augalą? Niekada neimkite jų iš natūralios aplinkos. Daugelio tokių augalų sėklų arba daigų galima nusipirkti. Auginti juos nesunku, tik reikia gausiai laistyti lietaus vandeniu. Šiaip vabzdžiaėdžiai augalai tarpsta saulėkaitoje, tačiau rūšis, augančias vidutinio klimato juostoje, žiemą geriau laikyti vėsioje vietoje. Žinoma, jums teks būti kantriam, nes kai kurie subręsta tik per trejus metus. O maitinti jų nereikia: augalas apsirūpina pats!

[Išnaša]

^ pstr. 19 Kai kuriuos vabzdžiaėdžius augalus saugo Tarptautinės prekybos nykstančių rūšių laukiniais augalais bei gyvūnais konvencija.

[Rėmelis 27 puslapyje]

Grybelių maistas

Mažiausi vabzdžiaėdžiai yra grybeliai. Jie gaudo mikroskopines dirvožemyje gyvenančias kirmėlytes — nematodus. Vienų rūšių grybeliai ant kotukų turi lipnius gumbelius, kitų — vos dvidešimt penkių tūkstantųjų milimetro storio tris kilpeles, kuriomis pagauna bet kokį į jas netyčia pakliuvusį nematodą. Tuojau pat į organizmą įsiskverbia grybienos siūleliai ir jis žūva. Šie grybeliai tyrinėjami dėl jų sugebėjimo naikinti kenkėjus, nes nematodai kasmet sunaikina pasėlių už šimtus milijonų dolerių.

[Rėmelis 27 puslapyje]

Vabzdžiai ginasi!

Ne visi vabzdžiai yra lengvas grobis vabzdžiaėdžiams augalams. Pavyzdžiui, mėsinės musės kiekviena kojelė turi po ataugą. Jos, tarsi alpinisto batų kapliai, padeda vabzdžiui laipioti aukštyn ir žemyn lenktais ąsotenio plaukeliais. Iš ąsotenyje padėtų mėsinės musės kiaušinėlių išsiritusios lervos maitinasi yrančiais vabzdžiais. Prieš virsdamos lėliukėmis ąsotyje pragraužia skylutes ir išlenda. Mažo naktinio drugio vikšrai apraizgo ąsotenio plaukelius tinklu. Kai kurie vorai gudriai rezga savo tinklus jo viršūnėje, kad pirmi pačiuptų kokį atskridusį pasmalsauti vabzdį, o bent viena vorų rūšis turi tokią odą, kad iškilus pavojui gali be baimės slėptis augalo virškinamosiose sultyse.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Ąsotenio lapas

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Musėkautas

Lape kairėje matosi sugauta musė; lape dešinėje — vidiniai plaukeliai

[Šaltinio nuoroda]

Augalai: Copyright Chris Heath, Kentish Town City Farm, London

[Iliustracija 25 puslapyje]

Saracėnijos, vadinamos kobra, žiedas ir nesubrendęs ąsotinis lapas

[Šaltinio nuoroda]

Copyright Chris Heath, Kentish Town City Farm, London

[Iliustracija 26 puslapyje]

Šiaurės Amerikos saracėnija

Jos žiedas užauga maždaug apelsino dydžio

[Iliustracija 26 puslapyje]

Tuklė

Prie jos lapų prilimpa grybiniai uodai ir šiltadaržiniai baltasparniai

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Šiaurės Amerikos saracėnijos lapai

Įklija: vabzdys maitinasi nektaru, nuo kurio apsvaigsta

[Iliustracija 26 puslapyje]

Saulašarė

Vabzdys prispaudžiamas lipnių lapo plaukelių

[Šaltinio nuoroda]

Augalai: Copyright Chris Heath, Kentish Town City Farm, London