Kupranugariai Anduose?

ĮRAŠO KALBA

Kupranugariai Anduose?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PERU

KUPRANUGARIAI Pietų Amerikoje? Vien tokia mintis gali pasirodyti keista, nes šie dykumų gyvūnai paprastai siejami su Afrika arba Azija. Iš tikrųjų tų žemynų kupranugariai giminingi Pietų Amerikos laminiams. * Tik pastarieji, kitaip nei tolimi jų giminaičiai, neturi kupros. Be to, aukščio tėra sulig vidutiniu vyru, o kupranugariams, tiek vienkupriui, tiek dvikupriui, nesiekia nė pečių.

Pietų Amerikos laminių dažniausiai galima pamatyti Andų kalnuose, ypač Bolivijoje bei Peru. Yra jų ir kituose žemyno regionuose, įskaitant Patagoniją bei Ugnies Žemę Argentinoje ir Čilėje.

Ypač žãvi šių gyvūnų grakšti ir greita bėgsena. Ne mažiau įspūdinga stebėti, kaip jie laipioja akmenuotais šlaitais. Kiekvieną žingsnį sušvelnina ypatingos padų pagalvėlės — joms neprilygs jokie šiuolaikiniai žygio batai.

Anduose dirvožemio nedaug ir žolės negausu. Bet čia gyvenančių laminių kanopos žemei padaro mažiau žalos nei arklių arba mulų. Be to, šių gyvulių dantys ir gomurys tokie, kad rupšnodami žolę jie nepažeidžia šaknų.

Dauguma gyvūnų aukštikalnių sąlygas pakelia sunkiai. Tačiau Pietų Amerikos laminiai, kurių kraujyje itin gausu raudonųjų kūnelių, aukštuosiuose Anduose jaučiasi kuo puikiausiai.

Kur nėra malkų, kūrenama sausu laminių mėšlu. Kadangi laukiniai laminiai savo teritorijų ribas žymi išmatų krūvomis, tokį kurą nesunku surinkti. Mėšlo, kitaip nei medžių, nereikia pjauti, o sausas Andų oras jį greit išdžiovina.

Senovėje laminius aukodavo per religines apeigas. Pavyzdžiui, čiribajai Peru pietuose paaukotas lamas ir alpakas užkasdavo po savo namų grindimis. Istorikai tvirtina, jog šimtas specialiai užaugintų baltųjų lamų kiekvieną mėnulio mėnesį būdavo atnašaujama Vajaka Patoje, centrinėje Kusko aikštėje, ir kiek mažiau saulės dievui per Inti Rami šventę. Šiais laikais ritualams laminiai skiriami retai, bet jų mėsa, skoniu primenanti ėriuko, labai vertinama.

Daug šimtmečių prieš išrandant šaldytuvą inkai laminių mėsą šaltai sudžiovindavo ir taip išlaikydavo. Toks konservavimo būdas čia labai parankus, nes Anduose vyrauja žema temperatūra ir žemas oro slėgis. Džiovintą mėsą vadindavo charki (tariama čarki).

Aišku, šituos gražius gyvūnus turėtume vertinti ne tik dėl gaunamos naudos, bet ir dėl to, kad jie yra nuostabūs Dievo kūriniai, teikiantys jam šlovę! (Psalmyno 148:10, 13)

[Išnaša]

^ pstr. 3 Pietų Amerikoje gyvena keturių rūšių laminiai gyvūnai: alpakos, guanakai, lamos ir vikunijos. Jie gali kryžmintis tarpusavyje ir vesti hibridinius palikuonius.

[Rėmelis/iliustracijos 16 puslapyje]

Guanakas — ištvermingas gražuolis

Gali atrodyti, kad tokiam grakščiam padarui reikia ypatingos priežiūros. Bet guanakų sutinkama pačiose atšiauriausiose vietovėse nuo Andų aukštikalnių iki Patagonijos bei Ugnies Žemės pietų Argentinoje ir Čilėje. Tose nykiose teritorijose guanakai maitinasi stiebais bei šaknimis, geria net nešvarų vandenį. Jie — puikūs plaukikai, o bėgti įstengia net 65 kilometrų per valandą greičiu. Tankios blakstienos apsaugo akis nuo vėjo, saulės ir dulkių. Deja, dėl mėsos, kailio ir švelnesnės nei alpakų vilnos guanakus be gailesčio medžioja brakonieriai.

[Šaltinio nuoroda]

[Rėmelis/iliustracija 16 puslapyje]

Alpaka — apsisiautusi šiltu apdaru

Krašte, kur dažnai yra šalta ir temperatūra per dieną gali svyruoti iki 50 laipsnių Celsijaus, alpaka visa apsitaisiusi storu, gauruotu vilnoniu „megztiniu“. Švelni gyvulio vilna stipresnė už avies. Nors alpaka savo smailu snukučiu gali pasiekti siauruose uolų plyšiuose augančios Andų žolės stiebelius, šie putnūs padarai mieliau ganosi pelkėtose vietose, kur randa minkštų ūglių. Tačiau, kaip ir kiti laminiai, be vandens gali ištverti daug dienų.

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

Vikunija — puošniai apsirengusi

Nors vikunija gyvena aukštai Anduose, kur dominuojanti temperatūra artima užšalimui, ji „apsirengusi“ patogiu lengvu „paltuku“, kurio pluoštas laikomas geriausiu pasaulyje. Šaliką atstoja krūtinę dengiantis vilnos kuokštas. Suaugusi vikunija tik kas dveji metai duoda mažiau kaip po kilogramą vilnos, todėl ji reta ir brangi. Metras puošnaus vikunijos vilnos audinio kainuoja daugiau kaip 2500 eurų.

Inkų imperijos laikais vikunijas saugojo įstatymai. Buvo įsteigta šių gyvulių kirpimo šventė, vadinama chaccu (tariama čaku), o jų vilnos drabužius turėjo teisę dėvėti tik karališkosios šeimos nariai. Pastaraisiais metais šventė atgaivinta ir vėl priimami šiuos gyvūnus saugantys įstatymai.

Svarbi šventės dalis — laukinių vikunijų gaudymas didžiuliais piltuvo formos tinklais, kurių angos skersmuo siekia 300 metrų. Sugautos vikunijos nukerpamos ir vėl paleidžiamos.

[Šaltinio nuoroda]

[Rėmelis/iliustracijos 17 puslapyje]

Lama — Andų darbinis arklys

Lama neturi nei asilo jėgos, nei arklio greitumo. Vis dėlto, kaip nešulinis gyvulys, pranoksta abu. Ant nugaros ji paneša 60 kilogramų. Pajutusi, kad nešulys per sunkus, lama paprasčiausiai parklumpa ir nejuda, kol našta nesumažinama iki jai priimtino svorio. Jei pabandysite ją išjudinti prievarta, lama gali atryti maistą iš pirmojo skrandžio (jų turi tris) ir spjauti jį su stebinančiu taiklumu bei jėga.

Tačiau paprastai lamos yra klusnios. Geras prižiūrėtojas gali vestis ilgą jų vorą per nesvetingas plynaukštes, kur kiti nešuliniai gyvuliai neištveria deguonies stygiaus. Dėl gebėjimo keliauti kalnuotomis vietovėmis dabar lamos, kaip nešuliniai gyvuliai, naudojamos ne tik Anduose, bet ir Italijos Alpėse. Lamos virvė, pakinktai ir apklotas gali būti pagaminti iš jos pačios vilnos.

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Nukirpta alpaka

[Iliustracija 18 puslapyje]

Lamos jauniklis, paženklintas kutu

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 15 puslapyje]

ATSIBUSKITE!