Tikėjimas palaiko nelaimėje

INDIJA, žavi devynerių metų mergaitė iš Viskonsino (JAV), gerai žino, ką reiškia sirgti, nes yra iškentusi net tris sudėtingas operacijas ir daugybę smulkesnių procedūrų. „Jau šešeri metai, — sako jos mama Lori, — kaip Indijos gyvenimas — greitosios pagalbos priimamieji, ligoninės ir lankymasis pas gydytojus.“

Kai mergytei buvo 18 mėnesių, ėmė reikštis nerimą keliantys simptomai: chroniškas viduriavimas, aukšta temperatūra, vidurių pūtimas, pradėjo smarkiai kristi svoris. Be to, skaudėjo pilvuką. Ištisus dvejus metus mažoji Indija kasnakt ne kartą nubusdavo verkdama, dejuodama, o kartais net klykdama iš skausmo.

Kol gydytojai ieškojo negalios priežasčių, Indija ir toliau baisiai kentėjo. „Iš tikrųjų mūsų kūdikis marinosi badu“, — sako Lori. „Daugiau kaip metus, — priduria Markas, Indijos tėvas, — stebėjome, kaip mažylė nyksta, ir nežinojome, kaip jai padėti. Prisimenu, vieną vakarą su Lori apimti nevilties kalbėjomės apie Indijos laidotuves, kurios tuo metu atrodė neišvengiamos.“

Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad mergytė serga opiniu kolitu — liga, kuri pažeidžia storosios žarnos sieneles. Be to, jai nustatė pirminį sklerozinį cholangitą. Tai išgydomos ligos, tačiau reikėjo operacijos, o opinį kolitą gydyti vaistais. Abiem atvejais būtina nuolatinė priežiūra ir slauga.

Nuo Indijos ligų pradžios praėjo daugiau kaip septyneri metai. Atsidavusių savo darbui gydytojų dėka mergaitė taisosi. Markas ir Lori, Jehovos liudytojai, mano, kad ištverti jiems padeda tikėjimas Dievo Žodžiu — ypač tuo, kas  jame sakoma apie ligas bei mirtį, ir jo teikiama būsimo prikėlimo viltis. Tai palaiko ir Indiją. „Ji visada drąsiai kalba apie Biblijoje žadamą prikėlimą, — sako Lori. — Jai tai labai realu.“

Kartą ligoninės žaidimų kambaryje Indija sutiko mergaitę, kurios sesutė serga kraujo vėžiu. Lori pasakoja: „Mergaitė pasakė Indijai bijanti, kad sesutė numirs. Indija paaiškino jai, kas apie mirtį rašoma Biblijoje, ir pasakė, kad ji pati mirti nebijo. Kitą dieną pas mane atėjo tos mergytės mama. Ji turėjo klausimų. Moterį nustebino, kad Indija gali atvirai ir be baimės kalbėti apie tokius dalykus.“

Markas ir Lori patyrė, kokia didžiulė parama yra bendratikių maldos. „Anksčiau, — prisimena Markas, — kai sakydavau žmonėms, kad melsiuos už juos, arba kai melsdavausi kartu su jais, visada trokšdavau pagelbėti jiems kuo nors daugiau. Dabar suprantu, kaip svarbu melstis drauge su kitais arba už kitus. Sunkiu metu mums tai buvo pati didžiausia pagalba. Kokia mylinti mūsų brolija!“

Taip pat Markas mano, kad Indijos liga padėjo patikrinti, kas šeimai svarbiausia. „Mūsų požiūris į materialinius dalykus pasikeitė iš esmės, — sako jis. — Kokie beverčiai jie atrodo, kai tavo vaikas serga! Vertingiausia buvo — ir tebėra — santykiai su Jehova Dievu ir mylinčia brolija.“

Markas ir Lori, taip pat Indija bei jos brolis ir sesė laukia Izaijo išpranašauto laiko, kai „nė vienas iš gyventojų nesakys: ‘Aš sergu’“. (Izaijo 33:24, Brb; Apreiškimo 21:4)

[Iliustracija 22 puslapyje]

Indija Erikson

[Iliustracija 23 puslapyje]

San Diego vaikų ligoninėje

[Iliustracija 23 puslapyje]

Indija su šeima