Laimėjimai ir nesėkmės kovoje su ligomis

GYDYTOJAS Aleksandras Flemingas 1942-ųjų rugpjūčio 5 dieną suprato, kad vienas jo pacientų, geras draugas, miršta. 52 metų vyras susirgo nugaros smegenų dangalų uždegimu ir, nepaisant Flemingo pastangų, nugrimzdo į komą.

Įdomu, kad prieš penkiolika metų dr. Flemingas buvo atradęs nepaprastą medžiagą, gaunamą iš melsvai žalio pelėsio. Ją pavadino penicilinu. Flemingas pastebėjo, kad šis pajėgus užmušti bakterijas, bet jam nepavyko penicilino išgryninti, tad išbandė tik kaip antiseptiką. Tačiau 1938-aisiais Hovardas Floris su mokslininkų grupe Oksfordo universitete pamėgino išgauti pakankamai šios medžiagos bandymams su žmonėmis. Flemingas paskambino Floriui ir šis pasisiūlė atsiųsti visas penicilino atsargas. Flemingui tai buvo paskutinis šansas išgelbėti draugą.

Injekcija į raumenis nepadėjo, todėl gydytojas įšvirkštė vaistų tiesiai į stuburą. Penicilinas sunaikino mikrobus, ir po savaitės pacientas visiškai sveikas išėjo iš ligoninės. Taip prasidėjo antibiotikų amžius — žmonija įžengė į kitą kovos su ligomis etapą.

Antibiotikų era

Vos pasirodę antibiotikai pripažinti stebuklingais vaistais. Pasidarė įmanoma išgydyti iki tol neįveikiamas infekcijas, sukeliamas bakterijų, grybelių ar kitų mikroorganizmų. Naujieji vaistai smarkiai sumažino mirštamumą nuo meningito, plaučių uždegimo, skarlatinos. Ligoninėje pasigautos infekcijos, anksčiau mirtinos, dabar buvo išgydomos per kelias dienas.

Nuo Flemingo laikų mokslininkai sukūrė daugybę įvairių antibiotikų, ir paieškos nesiliauja. Pastaruosius 60 metų kovojant su ligomis be jų neišsiverčiama. Jeigu Džordžas Vašingtonas gyventų šiandien, gerklės uždegimą gydytojai, be abejo, gydytų antibiotiku, ir per savaitę vyras būtų pastatytas ant kojų. Ko gero, antibiotikai kiekvienam iš mūsų yra padėję pasveikti nuo vienokios ar kitokios infekcijos. Vis dėlto šie vaistai nėra tobuli.

Jie negydo virusinių ligų, pavyzdžiui, AIDS arba gripo. Be to, kai  kuriems žmonėms tam tikros rūšies antibiotikai sukelia alerginę reakciją. Plataus veikimo spektro antibiotikai kartais sunaikina ir organizmui naudingus mikrobus. Tačiau didžiausia bėda yra netinkamas jų vartojimas.

Kartais ligonis anksčiau, nei nurodė gydytojas, nustoja gerti antibiotiką, nes pasijunta geriau arba pamano, kad gydymas pernelyg ilgas. Todėl vaistas neužmuša visų bakterijų ir organizme atsiranda bei dauginasi atsparios jų rūšys. Taip neretai atsitinka gydant tuberkuliozę.

O dėl piktnaudžiavimo kalti tiek gydytojai, tiek ūkininkai. „Jungtinėse Valstijose antibiotikus įprasta skirti nesant tikro reikalo; daugelyje kitų šalių į tai žiūrima dar aplaidžiau, — aiškinama knygoje Man and Microbes. — Didžiulius jų kiekius žmonės sušeria gyvuliams, bet ne gydyti nuo ligų, o norėdami paspartinti augimą. Tai viena pagrindinių priežasčių, dėl ko didėja mikrobų atsparumas.“ Knygoje įspėjama, kad šitaip darant „ir nauji antibiotikai greit gali pasidaryti neveiksmingi“.

 Nors mikrobų atsparumas antibiotikams kelia susirūpinimą, apskritai kalbant, antroji XX amžiaus pusė medicinai buvo sėkminga. Atrodė, kad mokslininkai sugebės rasti vaistų kone nuo visų ligų. O vakcinos padėjo visiškai užkirsti kai kurioms kelią.

Medicinos pergalės

„Imunizacija yra visų laikų didžiausias sveikatos apsaugos laimėjimas“, — rašoma žurnale The World Health Report 1999. Vykdant vakcinacijos kampaniją visame pasaulyje, išgelbėta milijonai žmonių. Be to, suduotas mirtinas smūgis raupams — pavojingai ligai, nusinešusiai daugiau gyvybių nei visi XX amžiaus karai drauge paėmus. Panašia programa beveik visiškai įveiktas poliomielitas. (Žiūrėkite rėmelį „Pergalės prieš raupus ir poliomielitą“.) Daugelis vaikų dabar nuo įprastų sunkių ligų skiepijami.

Kitos ligos sutramdytos ne tokiais įspūdingais būdais. Pavyzdžiui, per vandenį plintanti infekcija — cholera retai kada sukelia problemų ten, kur tinkama sanitarija bei švarūs vandens šaltiniai. Įvairiuose kraštuose pasidarė lengviau gauti gydytojo pagalbą, patekti į ligoninę, vadinasi, daugumą ligų įmanoma anksčiau nustatyti ir išgydyti. Geresnė mityba bei gyvenimo sąlygos, įstatymų kontroliuojamas maisto apdorojimas bei saugojimas irgi pagerino žmonių sveikatą.

Kai tik mokslininkai nustatė infekcinių ligų priežastis, sveikatos apsaugos pareigūnai galėjo imtis priemonių užkirsti epidemijoms kelią. Štai 1907 metais San Franciske per buboninio maro epidemiją mirė nedaug gyventojų, mat miesto valdžia iškart pasirūpino, kad būtų pradėtos naikinti žiurkės, kurių blusos platina ligą. O prieš tai, 1896-aisiais, Indijoje kilusio tokio pat maro pasekmės buvo nepalyginamai pražūtingesnės — per 12 metų išmirė dešimt milijonų žmonių, nes pagrindinė jo priežastis nebuvo nustatyta.

Nesėkmės

Be abejo, kovoje su ligomis pasiekta reikšmingų pergalių. Tačiau daugiausia naudos iš to turi turtingesni kraštai. Kitur išgydomos ligos vis dar pražudo milijonus žmonių — vien dėl to, kad trūksta lėšų. Besivystančiose šalyse daugelis neturi tinkamų sanitarijos, sveikatos priežiūros sąlygų, švaraus geriamo vandens. Patenkinti šias būtinas reikmes darosi vis sunkiau, nes kaimų gyventojai masiškai keliasi į didmiesčius. Todėl, kaip pasakė Pasaulinė sveikatos organizacija, vargingieji neša „didesnę ligų naštą“.

Tokios nelygybės priežastis — trumparegiškas savanaudiškumas. „Mums atrodo, kad kai kurios pavojingiausios infekcinės ligos siaučia kažkur toli, — rašoma knygoje Man and Microbes. — Viena kita iš jų apskritai pasireiškia tik skurstančiuose tropikų ir subtropikų regionuose.“ Kadangi turtingos išsivysčiusios šalys bei farmacijos kompanijos galbūt negaus iš tų ligų gydymo tiesioginės naudos, nenori skirti ir lėšų.

Elgdamiesi lengvabūdiškai žmonės irgi padeda ligoms plisti. Geriausias to pavyzdys — AIDS virusas, kuriuo nuo sergančiojo užsikrečiama per organizmo skysčius. Per kelerius metus ši pandemija išplito po visą pasaulį. (Žiūrėkite rėmelį „AIDS — nūdienos rykštė“.) „Kalti patys žmonės, — tvirtina epidemiologas Džo Makormikas. — Ir tai ne moralizavimas, o tikras faktas.“

Kaip žmonės nesąmoningai padeda plisti AIDS virusui? Knygoje The Coming Plague išvardyti keli veiksniai. Vienas — socialinės permainos, ypač tapęs įprastu sekso partnerių kaitaliojimas. Dėl to ūžtelėjo lytiškai plintančių ligų banga, AIDS pasidarė lengviau įsitvirtinti, o vienam ŽIV infekuotajam užkrėsti daugelį. Antras —  besivystančiuose kraštuose paplitęs daugkartinis užkrėstų švirkštų naudojimas vaistams arba kvaišalams susileisti. Trečias — milijardus dolerių pelno nešanti pasaulinė kraujo pramonė. Nuo vieno donoro gali užsikrėsti dešimtys žmonių.

Kaip minėjome, dėl netinkamo antibiotikų vartojimo atsirado jiems atsparių mikrobų. Padėtis rimta ir darosi vis sudėtingesnė. Stafilokokus, paprastai sukeliančius infekciją žaizdoje, anksčiau lengvai įveikdavo penicilinai. Dabar šie populiarūs antibiotikai dažnai nebepadeda. Todėl gydytojams tenka skirti naujesnius, brangius antibiotikus, kurių įsigyti ligoninės besivystančiose šalyse retai kada turi lėšų. Būna, kad net patys naujausi neužmuša kai kurių mikrobų, todėl ligoninėse žmonės vis dažniau pasigauna pavojingų infekcijų. Buvusio JAV nacionalinio alergijos ir infekcinių ligų instituto direktoriaus dr. Ričardo Krauzės žodžiais tariant, dabar įsisiautėja „atsparių mikrobų epidemija“.

„Ar šiandien mums sekasi geriau?“

Akivaizdu, kad dabar, XXI amžiaus pradžioje, ligos tebesiaučia. Nenumaldomai plintantis AIDS, vaistams atsparūs užkratai, grįžtančios senosios ligos, kaip antai tuberkuliozė bei maliarija, rodo, jog kova dar nebaigta.

„Ar šiandien mums sekasi geriau nei prieš šimtmetį? — paklausė Nobelio premijos laureatas Džošua Lederbergas. — Daugeliu atžvilgių blogiau. Nepakankamai rimtai žiūrėjome į mikrobų grėsmę, todėl dabar skiname to vaisius.“ Ar ryžtingomis mokslo bei visų tautų pastangomis pavyks įveikti dabartines kliūtis? Ar paplitusios infekcinės ligos kada nors išnyks taip, kaip išnyko raupai? Tai sužinosite paskutiniame straipsnyje.

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

Pergalės prieš raupus ir poliomielitą

1977-ųjų spalio pabaigoje Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) užregistravo paskutinį žinomą raupų atvejį. Somalyje gyvenęs ir ligoninėje virėju dirbęs Ali Maou Malinas persirgo lengva raupų forma ir po kelių savaičių jau buvo sveikas. Visi kontaktų su juo turėję asmenys paskiepyti.

Dvejus ilgus metus gydytojai su nerimu laukė. Net buvo įsteigta 1000 JAV dolerių premija tam, kas praneš apie „aktyvių raupų atvejį“ ir pateiks įrodymų. To padaryti niekam nepavyko, tad 1980-ųjų gegužės 8 dieną PSO oficialiai paskelbė, kad „pasaulis ir visos tautos išgelbėtos nuo raupų“. Tik pamanykite — vos prieš dešimtmetį raupai kasmet nusinešdavo maždaug dviejų milijonų žmonių gyvybes. Pirmą kartą istorijoje likviduota pavojinga infekcija. *

Nusimatė ir pergalė prieš poliomielitą, žalojančią vaikų ligą. 1955 metais Jonas Solkas pagamino veiksmingą vakciną nuo poliomielito. Jungtinėse Valstijose bei kitose šalyse pradėta imunizacija. Vėliau sukurta geriama vakcina. 1988-aisiais PSO pradėjo pasaulinę programą prieš poliomielitą.

„Kai 1988 metais ėmėme vykdyti savo planą, poliomielitas paralyžiuodavo per 1000 vaikų kasdien, — sakė dr. Gro Harlem Bruntland, tada ėjusi PSO generalinės direktorės pareigas. — O 2001-aisiais tiek atvejų nebuvo nė per visus metus.“ Dabar poliomielitu sergama mažiau nei dešimtyje šalių, tačiau joms reikia papildomų lėšų, kad suduotų ligai mirtiną smūgį.

[Išnaša]

[Iliustracija]

Etiopijoje berniukui duodama vakcina nuo poliomielito

[Šaltinio nuoroda]

© WHO/P. Virot

[Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

AIDS — nūdienos rykštė

AIDS kelia naują grėsmę pasauliui. Praėjus maždaug 20 metų nuo pirmo diagnozuoto AIDS atvejo, sirgo jau daugiau kaip 60 milijonų žmonių. Sveikatos apsaugos specialistai įspėja, kad AIDS pandemija dar tik prasidėjusi. Infekcija plinta „greičiau nei manyta“, o pasekmės didžiausiuose ligos židiniuose pražūtingos.

„Diduma ŽIV užsikrėtusių ir AIDS sergančių žmonių yra darbingiausio amžiaus“, — aiškinama Jungtinių Tautų pranešime. Vadinasi, iki 2005-ųjų kelios pietų Afrikos valstybės neteks 10—20 procentų darbo jėgos. Pranešime dar rašoma: „Į pietus nuo Sacharos esančiose šalyse vidutinė gyvenimo trukmė dabar yra 47 metai. Jei ne AIDS, būtų 62.“

Mėginimai rasti vakciną nedavė vaisių, o besivystančiuose kraštuose iš šešių milijonų AIDS sergančiųjų vaistus gauna tik 4 procentai. Šiuo metu liga neišgydoma. Gydytojai mano, kad ilgainiui ja susirgs didžioji dalis ŽIV infekuotų žmonių.

[Iliustracija]

ŽIV užkrėstas T limfocitas

[Šaltinio nuoroda]

Godo-Foto

[Iliustracija 7 puslapyje]

Laborantas tiria sunkiai įveikiamą virusą

[Šaltinio nuoroda]

CDC/Anthony Sanchez