Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Naujas Mailin veidas

Naujas Mailin veidas

Naujas Mailin veidas

PAPASAKOJO MAILIN MAMA

Kodėl Mailin, mano mielai 11-metei dukrelei, reikia naujo veido? Leiskite paaiškinti.

Mailin, jaunesnioji iš dviejų mano dukterų, gimė 1992 m. rugpjūčio 5 d. Holgine (Kuba). Mudviem su vyru ir mažylės sesutei tai buvo didelis džiaugsmas. Bet jis truko neilgai. Praėjus vos kelioms dienoms po gimdymo susirgau vėjaraupiais, o dar po mėnesio jais apsikrėtė ir Mailin.

Iš pradžių jos būklė neatrodė labai sunki, bet paskui pablogėjo ir mergytę teko paguldyti į ligoninę. Mailin buvo rūpestingai gydoma, tačiau jos imuninė sistema tiek nusilpo, kad prikibo kitas užkratas. Vienoje nosytės pusėje pastebėjau keistą paraudimą. Medikai nustatė, jog jį sukėlė reta, labai agresyvi bakterija.

Nors tuoj pat buvo paskirta antibiotikų, per keletą dienų veido audiniai ėmė irti. Kol gydytojai sulaikė užkrato plitimą, Mailin nosies, lūpų ir dalies dantenų bei smakro beveik neliko. Šalia vienos akies irgi atsirado skylučių.

Pamatę savo kūdikį mudu su vyru puolėme į ašaras. Kaip galėjo šitaip atsitikti mūsų mažai mergaitei? Keletą dienų Mailin gulėjo intensyvios priežiūros skyriuje; gydytojai manė, kad jos padėtis beviltiška. Vyras man vis sakė: „Ruoškis blogiausiam.“ Tačiau kai įkišdavau ranką į inkubatorių, norėdama paimti Mailin rankytę, ji taip stipriai sugriebdavo manąją, jog supratau — išgyvens. Vyrui pasakiau: „Mūsų dukrelė nesirengia mirti. Bet koks gyvenimas jos laukia?“ Kas rytą pabudę galvodavome — gal tai tik košmaras.

Kol buvome ligoninėje, vyresnioji dukra Maidelis, kuriai tuomet buvo šešeri, pasiliko su mano tėvais. Ji nekantriai laukė sesutės sugrįžtant. Kai Mailin išvežėme iš namų, Maidelis matė gražią „lėlę“ didelėmis mėlynomis akimis. Bet kai sesę išvydo kitą kartą, ši atrodė siaubingai.

‘Kodėl mano kūdikis turi šitaip kentėti?’

Po pusantro mėnesio Mailin leido pasiimti iš ligoninės. Į namus mieste negrįžome, nes nenorėjome, kad kas ją pamatytų. Kaip kokie atsiskyrėliai apsigyvenome kaimo namelyje šalia tėvų fermos.

Iš pradžių per kiaurymę Mailin veide, kur anksčiau buvo burna, galėjau sugirdyti šiek tiek savo pieno. Žįsti krūties ji nepajėgė. Tačiau kai žaizdos pradėjo gyti, kiaurymė beveik užsitraukė. Maitinti buvo įmanoma tik skystu maistu iš buteliuko. Kai Mailin buvo vieneri, grįžome į Holginą. Čia gydytojai praplatino burnos angą; tam prireikė keturių operacijų.

Svarsčiau: ‘Kodėl mano kūdikis turi šitaip kentėti?’ Atsakymo ieškojau spiritizmo centruose, meldžiausi religiniams atvaizdams. Tačiau tai jokios paguodos nesuteikė. Kai kurių giminaičių bei draugų žeidžiančios replikos glumino dar labiau. Vieni sakydavo: „Dievas žino, kodėl visa tai leidžia.“ Kiti tvirtindavo: „Tai tikrai Dievo bausmė.“ Be to, labai nerimavau, ką pasakysiu Mailin, kai paaugs. Kartą, dar būdama visai mažutė, ji paklausė tėčio: „Kodėl neturiu nosytės kaip kiti?“ Šis nieko neatsakė ir išėjo pro duris vos laikydamas ašaras. Tada aš mėginau paaiškinti, kas atsitiko. Ji vis dar prisimena, kad sakydavau, jog nosytę ir burnelę sugraužė kažkoks vabalėlis.

Įgyju viltį

Didžiausios nevilties momentu prisiminiau, kad viena kaimynė yra Jehovos liudytoja. Paprašiau jos paaiškinti iš Biblijos, kodėl Dievas leidžia mano dukrelei tiek kentėti. Taip pat paklausiau: „Jei jos liga — tikrai Dievo bausmė už kažką, ką padariau aš, kodėl kentėti turi Mailin?“

Kaimynė pradėjo studijuoti su manimi Bibliją pagal knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. * Pamažu ėmiau suprasti, jog dėl to, kas atsitiko Mailin, Dievo negalima kaltinti ir kad jis tikrai rūpinasi mumis. (Jokūbo 1:13; 1 Petro 5:7) Įgijau brangią viltį, kad kai žemę iš dangaus valdys Jėzus Kristus, kančių nebebus. (Mato 6:9, 10; Apreiškimo 21:3, 4) Šios žinios mane sustiprino ir paskatino lankyti Jehovos liudytojų sueigas. Iš pradžių mano naujas dvasinis polinkis vyrui nepatiko. Tačiau studijuoti Biblijos nedraudė, nes tai man padėjo ištverti mūsų tragediją.

Pagalba iš užsienio

Kai Mailin sukako dveji, sužinojęs apie jos bėdą vienas garsus plastinės chirurgijos specialistas iš Meksikos pasisiūlė gydyti nemokamai. Pirmoji operacija buvo atlikta 1994-aisiais. Meksikoje su Mailin išbuvome beveik metus. Iš pradžių sutikti Jehovos liudytojų nesisekė, todėl krikščionių sueigų nelankėme. Dėl to nusilpau dvasiškai. Paskui mus surado vienas vietinis Jehovos liudytojas ir vėl kiek galėdamos palaikėme ryšius su bendratikiais. Kai grįžome į Kubą, atnaujinau Biblijos studijas ir atgavau dvasingumą.

Tuo metu Biblija mano vyro vis dar nedomino. Stengdamasi sužadinti jo susidomėjimą paprašydavau kai ką man paskaityti iš Šventuoju Raštu pagrįstų leidinių, kad geriau suprasčiau. Ilgainiui ir pačiam atsirado motyvas pradėti studijuoti Bibliją — jis susirūpino, kad mūsų pakartotinės, ilgos išvykos į Meksiką gali pakenkti šeimos santykiams. Vyras manė, jog bendri dvasiniai interesai padės lengviau ištverti tuos atsiskyrimo laikotarpius. Žinoma, tai mums padėjo. 1997-aisiais vyras, didesnioji dukra ir aš pasikrikštijome, tapome Jehovos liudytojais.

Kelis pirmuosius kartus mudviem būnant Meksikoje Mailin kalbėdavo, kad jei vabalėlis nebūtų jai sugraužęs veiduko, nereikėtų būti atskirtai nuo tėčio ir sesutės. Taip ilgai gyventi skyrium visiems buvo labai sunku. Tačiau atsimenu vieną ypatingą, labai pakėlusį mūsų dvasią apsilankymą Meksikos Jehovos liudytojų filiale (vadinamas Beteliu). Mailin vis kalbėjo, kad nenori vėl — jau penktą kartą per šią kelionę — operuotis, nes gijimas buvo labai skausmingas. Bet kai kurie filiale tarnaujantys liudytojai pažadėjo, kad jeigu Mailin bus drąsi ir sutiks būti operuojama, jai išėjus iš ligoninės surengs pobūvį. Tada dukra sutiko.

Ką tuomet Mailin jautė, leiskime papasakoti jai pačiai. „Mintis apie pobūvį Betelyje labai jaudino. Todėl, kai mane operavo, visiškai nebijojau. Pobūvis, kuriame dalyvavo daugybė dvasinių brolių ir seserų, išties buvo nuostabus. Jie man pridovanojo atvirukų; juos tebeturiu ligi šiol. Tas padrąsinimas suteikė jėgų iškęsti kitas operacijas.“

Dvasinė pažanga ir pagalba ištverti

Dabar Mailin 11 metų; ji iškentė 20 veido atkūrimo operacijų. Nors jos padėjo labai daug, mergaitė vis dar negali kiek reikiant išsižioti. Tačiau dukros požiūris visada buvo optimistiškas. Ir ji labai vertina dvasinius dalykus. Būdama šešerių įsirašė į susirinkimo Teokratinės tarnybos mokyklą, o 2003-iųjų balandžio 27-ąją buvo pakrikštyta. Vienu metu vedė net trejas Biblijos studijas. Kartą, mums būnant Meksikoje, ji pakalbino vieną poną ir šis sutiko su ja studijuoti Bibliją. Mailin pakvietė jį į Kristaus mirties Minėjimą bei kitas susirinkimo sueigas ir tas vyras lankė jas su dideliu susidomėjimu.

Kartais, kai Mailin skelbia po namus, žmonės, matydami jos veidą, klausia, ar ji nudegusi. Tuomet Mailin naudojasi proga pasidalinti Biblijos teikiama viltimi, kad būsimajame rojuje Jehova duos jai naują veidą. (Luko 23:43)

Skausmą, kurį Mailin iškentė operuojama ir pašiepiama kitų vaikų, sunku apsakyti. Kas padeda ištverti? Mailin su pasitikėjimu atsako: „Jehova man labai realus. Jis duoda jėgų bei drąsos. Daugiau operacijų nebenoriu, nes dabar gydytojai man daug padėti negali. Jie niekada nepajėgs padaryti, kad būčiau tokia, kokia gimiau. Bet žinau, jog naujajame pasaulyje Jehova man duos kitą veidą ir vėl būsiu graži.“

[Išnaša]

^ pstr. 15 Išleido Jehovos liudytojai.

[Anotacija 26 puslapyje]

„Naujajame pasaulyje Jehova man duos kitą veidą“

[Anotacija 27 puslapyje]

Pamažu ėmiau suprasti, kad Dievo už tai negalima kaltinti